Nuosprendis

Taigi, pirmiausia galbūt pradėsiu nuo to, kad..

Nepeikit manęs, nestumkit, nes kada nors aš dar grįšiu.. Grįšiu, tik su kita istorija, kurios visi mano parašyti įrašai jau bus paruošti word'e ir jums nereikės laukti istorijos įrašų tiek ilgai. Manau visi supratot, link ko aš lenkiu. Taip. Sulaukėt aštuonių įrašų, kurie vieniems patiko, kitiems ne. Ir viską baigiu. Kol kas baigiu rašymą, kadangi artėja vasara - norisi būti lauke, bet ne tūnoti prie kompiuterio ir rašyti, juolab kai dauguma varo dėl to, kad aš gyvenu ir, kad rašymas yra mano laisvalaikis, bet ne darbas. Todėl, kad neteistumėt ir neliktumėt nežinioj, kuo plačiau parašysiu, kas būtų buvę tuose 40,ar ten 45-iuose įrašuose..

Devintame įraše būtumėte sulaukę pokalbio su Luku ir kitais, visi sužinotumėt, kad viskas kilo Ievos ir Karolinos dėka, jos pripasakojo Lukui to, ko net nebuvo.. O juk mes visi tikime savo draugais, negu nepažįstamais žmonėmis. Taigi, po to, kai viskas paaiškėtų Lukas į ją žvelgtų kiek kitaip - ne kaip į kokią kvailę, bet kaip į patikimą žmogų, tačiau su ja reikalų nelabai jis norėtų turėt.. Taip slinktų dienos - su Marta eitųsi prastai, jos apsipyktų.. ir susitaikytų. Ir tada, kadangi Gerdai sunku priprasti, ji įsiveltų į tą svetimą pasaulį - pradėtų rūkyti, vartoti narkotikus.. Su tuo ir prasidėtų visokios problemos - jai reikėtų pinigų, ji pradėtų vogti, ją gaudytų policija, o jos tėvai nieko nežinotų.. Pagaliau ateitų laikas vykti į Londoną, o ji pasiimtų pinigus ir liktų Vilniuje, kartu su šutve "draugų" kuriuos susirado svetimo pasaulio dėka.  Aišku, ji visus pinigus naudoja tam kas jai kenkia, bet ji vis tiek jaučiasi vieniša.. Pagaliau ji pabando vieną dalyką - nusiperka voką ir internete priėjusi prie Martos kompiuterio susiranda vaikiną, kuris nori susipažinti, bet gyvena Londone. Jis lietuvis žinoma. Ji išsiųstų laišką ir jie pradėtų bendrauti.. Aišku ji jam atrašytų kai ji būtų blaivios mąstysenos.. ir ji jį pamiltų.. Ji pasijaustų, kaip jai gera, nes ji mano, kad tai tikrasis jos draugas.. Ir visi tie įvykiai kurie būtų nutikę jos gyvenime neprilygtų jos draugystei su JUO. Pagaliau ji gautų pasiūlymą aplankyti jį - ir vienintelė proga tai padaryti.. Vykti vienai. Susitaupyti pinigų. Paprašyti tėvų, kad leistų..

Iš to noro ji pradėtų keistis. Antrą kartą savo gyvenime.. Nustotų rūkyti, vartoti narkotikus, nors ir pirmieji mėnesiai ar savaitės jai einasi sunkiai, ji vos neeina iš proto.. Jai pavyksta atsispirti iš to noro jį sutikti.. Aišku, kai ji grįžta namo iš karto kalba apie susitikimą su juo. Tėvai sutinka ją leisti, bet pinigų aišku.. Neduos. Ji pradeda dirbti ir tampa normaliu žmogumi, kol pagaliau po pusės metų jai viskas pavyksta.. Visi popieriai paruošti, jis ją pasitiks Londono oro uoste. Ir ta akimirka - ji nusileidžia ir iš turimos jo nuotraukos bando jį atrasti. Ir atranda. Jį stipriai apsikabina kaip ir jis ją. Keletą savaičių būna ten - juk vasara.. Ir tai buvo jos šansas. Šansas suprasti, kas yra tikri draugai ir, kad jie ateina patys, bet ne žalingų įpročių dėka..

Tokia būtų buvusi istorija.. Papasakojau apie ją pakankamai plačiai, visko neišpasakosiu, paskaus rankas. Tiesiog noriu padėkoti visiems kurie skaitė tuos aštuonis įrašus. Kad juos komentavot..

Bet dabar tiesiog neturiu noro ir tingiu rašyt. Tikrai tingiu ir neturiu noro. Nes tai jau tampa nebe mano laisvalaikis, o priverstinis rašymas. Ir būtent tada įrašai gaunasi daug prastesni.

Bet dar kartą ačiū! Kas norės paskaityti mano STRAIPSNIUS, susirasit mane, paspaudę po įrašu ant mano kaip autorės *M.*. Geros jums vasaros, žmonės:) susitiksim jei susitiksim kitoje istorijoje tik rudenį arba žiemą - vasarą noriu leisti ramiai.. Ir be nervų.

Myliu jus ir prisiminsiu.
Autorė - Monika.

8 įrašas. Home, sweet home

Sekmadienis

Šį rytą mane pažadino ošianti jūra. Myliu Klaipėdą, nes tik čia galiu atsipalaiduoti po to kas vyksta aplinkui. Tiesa vos pramerkus akis man be galo skaudėjo galvą, truputį negera, bet ko norėt, pirmą kartą gyvenime mane kažkas nugirdė. Ir tai buvo ne kas kitas, o Miglė. Keista ji man. Jei ji mano, kad tai atsipalaidavimas, tai jau geriau būsiu pavargusi, nes kitą dieną po alkoholio bent jau man tai negera.. Na gal dėl to, kad aš nepratusi.. Bet turbūt jau teks priprasti.. Šalia manęs vis dar miegojo Miglė kuri buvo kaip kokį mylimą žaislą apsikabinusi pagalvę. Žinoma, dabar man reikės laukti pusvalandį (jei ne daugiau) kol ji išsimiegos. 

Nepaisant to į rankas iš po lovos išsitraukiau telefoną - nenuostabu, kad laikrodis rodė jau vienuoliktą valandą. Man liūdniausia, kad greit pradės tiksėti paskutinės valandos Klaipėdoje. Ir man jau po truputį viduje gimsta nerimas dėl rytojaus - ką jie norės man pasakyt? Kas bus? Iš vis kas viso to.. Priežastis?

- Miegi?- pasigirdo taip pat užkimęs Miglės balsas.

- Jau seniai nebe,- šyptelėjau.

- Oo,- su rankomis ėmė šildyt sau gerklę,- skauda gerklę.

- Man irgi..

- Bet verta.

- Verta kas?- nusijuokiau.

- Verta buvo vakar šokti į vandenį. Ką ne?

- Ne šokti, o bėgti,- pataisiau ją.- bet buvo verta. Man patiko.

Ji nusijuokė.

- Kas?

- Tu atrodai kaip..- juokėsi vis labiau,-kaip burundukas.

Ir iš tiesų - ji man padavė veidrodį ir kai į jį pasižiūrėjau.. Pasijaučiau kaip burundukas. Susivėlus, truputį su patinusiu veidu, bet šiaip viskas gerai. Pakankamai normaliai kaip po to, kas vyko vakar.

- Tai ką šiandien veiksim?- pasidomėjo.

- Bent jau aš tai turėsiu atsisveikinti su Klaipėda..

- Ta prasme, kol būsi čia.

- Nueikim į miestą.

- Ko ten..?- kiek nepatenkintai ištarė.

- Seniai buvau juk..

- Net vakar,- nusikvatojo.

- Ai jo,- nusijuokiau ir aš,- neprisimenu kas buvo vakar.

- Na vakar aš nepyk.. Tave nugirdžiau.

- Ai taip, šitą tai pamenu. Gal gali pasakyt kodėl?

- Pati nežinau.. Atleisk. Tiesiog bent jau taip, tai aš atsipalaiduoju ir galiu nuveikti ką nors linksmesnio negu būti be nuotaikos.

Susimąsčiau. Gal ji ir teisi. Be to manau, kad tas alkoholis nėra jau toks bjaurus dalykas.. Kartais jis visai nieko. Na, bent jau man tai vakar buvo visai nieko.. Ir vaikinas kurį vos ne vos prisimenu irgi visai nieko.
- Tai ką šiandien veiksim?- pertraukė mano mintis Miglė.
- Nežinau..
- Nagi, galvok! Laiko juk nėra labai jau daug.
- Sugalvojau!
- Na, klok.- šyptelėjo.
- Eisim apsipirkti.
Ji šyptelėjo ir staigiai pašoko iš lovos, o aš greitai nušlepsėjau iki vonios. Ten išsimaudžiau, išsiploviau galvą, kadangi po vakar jūros - ji buvo apgailėtina.. Ir baisi. Todėl labai greitai ją išsiplovus apsirengiau švarius drabužius, o kadangi lauke vėsoka nors ir šviečia saulė - apsirengiau truputį šilčiau. Ji žinoma taipogi susiruošė pakankamai greitai ir pasisodino mane ant kėdės.
- Tu taip niekur neeisi.
- Aš kitaip irgi neeisiu.
- Tu Klaipėdoje, todėl tylėk. Lauke nešalta.- mąstė ji.- todėl rengsiesi taip,kaip aš tau liepsiu. Sutarėm?- mirktelėjo.
Aš žinoma sutikau, nes su ja ginčytis nėra prasmės, kaip ir visada. Kaip ir visada arba aš nusileidžiu arba vistiek nusileidžiu.. Mano viršaus niekada nebūna. Į rankas pasiėmusi šukas, ji man peršukavo plaukus ant kito šono, pailgino blakstienas.. Pirmą kartą mano gyvenime ant manęs panaudojo pudrą ir pasijaučiau kaip nežinia kas.. Nemėgstu makiažo, todėl galbūt būtent dėl to beveik jo nenaudoju. Iš spintos ištraukė platformas ir aptemptus džinsus, prie jų marškinėlius kurie išryškina moteriškas linijas.
- Nori pasakyti visą šitą man rengtis?
- Taip ir dabar pat.- padavė ji man rūbus.
Persirengiau kaip ji ir liepė. Galbūt vienas dalykas yra kvailas tas, kad jai teko peršukuoti man plaukus iš naujo, nes aš nemoku "tvarkingai" apsirengti. Ir pagaliau pažvelgiau į save veidrodyje - atrodžiau visiškai kitaip negu įprastai. Tiek apranga, tiek makiažas, tiek mano ūgis kuris galbūt čia net ne prie ko.
- Na va, dabar atrodai kur kas geriau..- nužiūrėjo mane,- tai kur ten sakei eisim?
- Apsipirkinėti manau..
Ji pagriebė mane už rankos ir išsivedė į miestą. Pasirodo rimtai nėra jau čia taip šalta kaip atrodė būnant namuose. Su ja nekalbėti neįmanoma - kalbėjom visą kelią apie viską kol galiausiai tas gerklės skausmas beveik išgaravo. Pagaliau pasiekėme "Akropolį". Vilniuje jame dar neteko būti, kadangi nelabai turiu su kuo eiti, tad bent čia nueisiu į jį kartu su Migle. Apsipirkti.. Nusipirkti ką nors naujo ir nematyto.

Miglė mane tampėsi iš vienos parduotuvės į kitą ir rodė įvairias sukneles, batus, rankines, aksesuarus, palaidines ir įsigijo po kelis daiktus vos ne iš kiekvienos parduotuvės. O aš taip sau nieko tinkamo ir neradau.
- Nori tave apipirksiu?
- Aš neturiu tiek pinigų pasiėmusi, kiek tu..
- Čia tau dovana nuo manęs. Bus.
- Kokia proga?
- Artėjančio gimtadienio.
- Juk jis dar tik po mėnesio, durne!- nusijuokiau.
- Koks skirtumas.. Noriu, kad tu būtum visada tokia kokia esi kartu su manimi dabar, aišku kalbant apie išvaizdą..
- Bet aš neem..
- Išmoksi. Nagi, eime,- padrąsino ji mane.
Štai ir įėjome į išvaizdžią parduotuvę kurios vitrinose buvo galima pamatyt tūkstančius nuostabių batų, o ne vitrinose - kabančių drabužių. Ji pradėjo man siūlyti visokius drabužius į kuriuos turbūt niekada gyvenime nebūčiau atkreipusi dėmesio. Bet pasirodo tie drabužiai ant manęs atrodo visai neblogai - raudoni džinsai ir palaidinė su dryžiukais.. Kažką primena. Bet visgi neatsispyriau ir nusipirkau.. Dar Miglė mane privertė nusipirkti velniškai gražius batus ir suknelę - ir visus pinigus kuriuos davė mama (aišku, dar su Miglės pridėtais) išleidau. Na dar nusipirkau papuošalų.. Pirkiniai galbūt jei atvirai - man patinka, nes pagaliau atrodysiu kiek kitaip negu visada.
- Ei, kai ką pamiršom,- sustojo žmonių minioje Miglė.
- Ką?
- Eime,- vėl pasiėmė mane už rankos ir nusivedė į makiažo parduotuvę.
Ji pririnko tiek makiažo kiek turbūt dešimčiai metų užtektų.. Ir nupirko bei oficialiai įteikė man.
- Čia tau,- laikydama maišelį pasakė.
-Tu.. TU juokauji?- netekusi amo paklausiau.
- Visiškai ne. Nagi imk ir įsidėk, nepamesk ir būk gražesnė nei esi,- geranoriškai šyptelėjo.
- Niekada nebuvau graži ir niekada tokia nebūsiu, juolab makiažo dėka.
- Nenusišnekėk.- piktai pažvelgė.
- Nenusišneku.
- Ai vistiek nieko tu nesupranti apie tą grožį,- numojo ranka,- gal eime suvalgyti ledų?
- Žinoma,- linktelėjau ir pažvelgiau į laikrodį kuris negailestingai išmušė penkioliktą valandą.
Aš su pirkiniais atsisėdau ant suoliuko, o ji nupirko dvi porcijas ledų su dviem burbulais. Mano mėgstamiausi tai vaniliniai ir braškiniai, todėl dviejų skonių ledai šį kart buvo visai nieko.
- Tai ką ten vakar sakei pasakysi?
- Aš? Sakiau?- vos nepaspringo.
- Taip, nu..
- Ai turbūt apie vaikinus..
- Nežinau, tu man net nepasakei apie ką.
- Žodžiu, jei gyventum Klaipėdoj būtų fainai vaikinus kabint,- neaiškiai kalbėjo ji.
- Tai kabink su kitom draugėm..- kažką lyg nutylėjau.
Ji pakeitė temą, kadangi pamatė, jog tai tiesą sakant manęs tikrai nesudomino. Taip praslinko valanda bekalbant ir dairantis į praeivius, kurių dauguma buvo vaikinai ir dar tokie lediniai.. Ir praėjo dar du lediniai vaikinai.. Jie prisėdo ant už mūsų esančio suoliuko ir pradėjo apie kažką šnekėtis.
- Jie gražūs,- truputį drebėdama ištariau.
- Nagi, Gerda, puikiai atrodai.. Galim pabandyt.. Užkalbint.
- O kartais ne atvirkščiai turėtų būt?
- Koks skirtumas..
- Sveikos,- šyptelėjo vienas vaikinukas atsisukęs.
Mes susižvalgėme su Migle.
- Labas,- šyptelėjau.
Ir taip užsimezgė pokalbis kol galiausiai jie prisėdo šalia mūsų ir apsikeitėm numeriais.. Keista, kad taip greitai užsikabinau ant nepažįstamų vaikinukų, tačiau sužinojau tai, kad jie jau baigę mokyklą ir dažnai lankosi bet kuriuose Lietuvos miestuose, todėl manau, kad dar kartą su jais susitikti man tikrai nebūtų problema. Tad manau, kad savo gyvenime su jais susitiksiu bet kada.. Nes man jie jau patinka.
- Tai mes gal jau eisim,- pažvelgiau į laikrodį.
- Kur bėgsit?
- Namo.. Aš šiandien išvykstu atgal į Vilnių.
- Tai tu ne vietinė?- nustebo tamsiaplaukis kurio vardas yra Darius.
- Na ne.. Kažkada buvau. Vietinė, bet persikrausčiau į Vilnių.
- Na aišku..
- Tai mes bėgsim, jei ką skambinkit, rašykit, numerius turit.- šyptelėjom ir pakilom nuo suoliuko.
- Gerai, čiau,- šyptelėjo Darius,- ei panos?
- Ką?
- Gal atsisveikinimo bučkį?
Mes susižvalgėm.
- Kodėl gi ne,- linksmai ištarė Miglė ir pakštelėjo abiems vaikinukams į skruostą.
Pastebėjau, kad Miglė nebijo išbandymų ir jau pastebėjau, kad tas mažesnis vardu Laurynas jai jau pradėjo patikti arba bent jau sudomino..
- O tu, Gerda?- paklausė Darius.
"Nagi" raginančiu žvilgsniu lyg bandė pasakyti Miglė. Išdrįsau. Pakštelėjau jiems į skruostą nors tiesą sakant pasijaučiau kaip...Kaip ne aš. Klaipėdoje pasidariau truputį kitokia - daug drąsesnė, pavartojau alkoholio ir mane "prišpaklino" geriausia draugė. Visai neblogai. Ir tu pasakyk, kad žmonės nesikeičia.

 Mes greitai atsisveikinusios išlėkėm iš akropolio, grįžom namo ir jau buvo septinta vakaro. Susidėjau daiktus, su ja pasišnekėjom apie sekantį susitikimą ir ji pasakė, kad galbūt atvažiuos į Vilnių pas mane! Šio dalyko aš tikrai labai norėčiau, nes ji mano naujuose namuose dar nebuvo. Ir šiaip ją supažindinti su Lietuvos sostine būtų visai nieko, juolab kai ji Vilniuje beveik nesilanko.

Štai ir tėtis. Devintą valandą jau laukė prie jos namų ir atėjo metas atsisveikinti. Atsisveikinti su Migle, prie kurios jau spėjau prisirišti per dvi nepilnas dienas kaip ir senais laikais. Žinoma atsisveikinau su ja ir su jos šeima. Įsėdau į mašiną ir nubraukiau vieną ašarą, kadangi gaila ir vėl iš čia išvykti. Pamojavau ir staigiai išvykau. Šalia - gulėjo Mildutė, kuri atrodė visa pavargusi.
- Pagražėjai, ar man čia tik taip atrodo?- pro veidrodėlį pažvelgė į mane tėtis.
- Pudra..
- Pudra? Nuo kada tokią naudoji?
- Miglė..
- Aišku aišku.. O ką gero nusipirkai?- pradėjo domėtis tėtis.
- Kelnes, palaidinę, batus, rankinę, aksesuarus, makiažo ir dar vieną palaidinę..
- Kiek išleidai?
- Amm..- truputį nutilau,- visus pinigus,- jau tikėjausi tėčio moralo.
- Na nieko, vieną kartą į mėnesį galima, juolab kai čia tavo įvaizdžiui. Be to nuo kada naudot makiažą pradėjai?
- Čia Miglė.. Sakė priimti kaip dovaną nuo jos. Na aišku aš nepriimti negalėjau..
- Tikiuosi viso šito šūdo nekrausi sau ant veido,- piktokai išrėžė.
- Aišku, kad ne..
- Žiūrėk tu man,- nusikvatojo.
Linktelėjau ir parašiau žinutę Miglei, bet ji pareiškė, kad eina miegot nes rytoj jai reikės į mokyklą.. Man irgi žinoma,o dar nuvažiavom tik pusę kelio.. Jau dvidešimt antra valanda. Tėtis namo važiuoja kaip visada greitai, bet šį kartą man laikas važiuojant namo eina greitai, bet kelio ilgis - atrodo, kad kaip tik ilgėja.
- Tai ką veikėt?- bandė padaryti ką nors, kad aš neužmigčiau.
- Ai vaikščiojom, kalbėjomės, maudėmės..
- Maudėtės? Jūs ką nesveikos?
- Na mes trumpam..
- Ir kaip vanduo?
- Neblogas, vėsokas toks,- nusijuokiau.
Taip visą kelią ir važiavome.. Tėtis pasakojo, kad vakar su mama nuėjo į restoraną, pajautė laisvę, kai namuose nebuvo vaikų, taip pat žiūrėjo filmą kino teatre ir kaip jie linksmai praleido vakarą kartu.. Tėtis leido man suprasti, kad mes jiems vos ne rakštis H-HM. Žodžiu po poros valandų grįžom namo. Mama jau miegojo, o tėtis įnešė Mildutę namo ant rankų, kadangi jos prižadinti nepavyko. Aš susikroviau pamokas, ir griuvau į lovą žinoma dar prieš tai nusiplovusi nuo veido makiažą. Nebuvo jo tiek jau ir daug.. Nieko nežinau, rytoj eisiu tik į antrą pamoką, nes šeštą ryto tikrai neatsikelsiu..

Metas miegoti.

Vos per kelias sekundes jau smigau.. Vadinasi buvau pavargusi.

Bet buvo gera.

* įrašas trumpesnis, nes manau, kad ilgų daug kas neskaito.