Taigi, pirmiausia galbūt pradėsiu nuo to, kad..
Nepeikit manęs, nestumkit, nes kada nors aš dar grįšiu.. Grįšiu, tik su kita istorija, kurios visi mano parašyti įrašai jau bus paruošti word'e ir jums nereikės laukti istorijos įrašų tiek ilgai. Manau visi supratot, link ko aš lenkiu. Taip. Sulaukėt aštuonių įrašų, kurie vieniems patiko, kitiems ne. Ir viską baigiu. Kol kas baigiu rašymą, kadangi artėja vasara - norisi būti lauke, bet ne tūnoti prie kompiuterio ir rašyti, juolab kai dauguma varo dėl to, kad aš gyvenu ir, kad rašymas yra mano laisvalaikis, bet ne darbas. Todėl, kad neteistumėt ir neliktumėt nežinioj, kuo plačiau parašysiu, kas būtų buvę tuose 40,ar ten 45-iuose įrašuose..
Devintame įraše būtumėte sulaukę pokalbio su Luku ir kitais, visi sužinotumėt, kad viskas kilo Ievos ir Karolinos dėka, jos pripasakojo Lukui to, ko net nebuvo.. O juk mes visi tikime savo draugais, negu nepažįstamais žmonėmis. Taigi, po to, kai viskas paaiškėtų Lukas į ją žvelgtų kiek kitaip - ne kaip į kokią kvailę, bet kaip į patikimą žmogų, tačiau su ja reikalų nelabai jis norėtų turėt.. Taip slinktų dienos - su Marta eitųsi prastai, jos apsipyktų.. ir susitaikytų. Ir tada, kadangi Gerdai sunku priprasti, ji įsiveltų į tą svetimą pasaulį - pradėtų rūkyti, vartoti narkotikus.. Su tuo ir prasidėtų visokios problemos - jai reikėtų pinigų, ji pradėtų vogti, ją gaudytų policija, o jos tėvai nieko nežinotų.. Pagaliau ateitų laikas vykti į Londoną, o ji pasiimtų pinigus ir liktų Vilniuje, kartu su šutve "draugų" kuriuos susirado svetimo pasaulio dėka. Aišku, ji visus pinigus naudoja tam kas jai kenkia, bet ji vis tiek jaučiasi vieniša.. Pagaliau ji pabando vieną dalyką - nusiperka voką ir internete priėjusi prie Martos kompiuterio susiranda vaikiną, kuris nori susipažinti, bet gyvena Londone. Jis lietuvis žinoma. Ji išsiųstų laišką ir jie pradėtų bendrauti.. Aišku ji jam atrašytų kai ji būtų blaivios mąstysenos.. ir ji jį pamiltų.. Ji pasijaustų, kaip jai gera, nes ji mano, kad tai tikrasis jos draugas.. Ir visi tie įvykiai kurie būtų nutikę jos gyvenime neprilygtų jos draugystei su JUO. Pagaliau ji gautų pasiūlymą aplankyti jį - ir vienintelė proga tai padaryti.. Vykti vienai. Susitaupyti pinigų. Paprašyti tėvų, kad leistų..
Iš to noro ji pradėtų keistis. Antrą kartą savo gyvenime.. Nustotų rūkyti, vartoti narkotikus, nors ir pirmieji mėnesiai ar savaitės jai einasi sunkiai, ji vos neeina iš proto.. Jai pavyksta atsispirti iš to noro jį sutikti.. Aišku, kai ji grįžta namo iš karto kalba apie susitikimą su juo. Tėvai sutinka ją leisti, bet pinigų aišku.. Neduos. Ji pradeda dirbti ir tampa normaliu žmogumi, kol pagaliau po pusės metų jai viskas pavyksta.. Visi popieriai paruošti, jis ją pasitiks Londono oro uoste. Ir ta akimirka - ji nusileidžia ir iš turimos jo nuotraukos bando jį atrasti. Ir atranda. Jį stipriai apsikabina kaip ir jis ją. Keletą savaičių būna ten - juk vasara.. Ir tai buvo jos šansas. Šansas suprasti, kas yra tikri draugai ir, kad jie ateina patys, bet ne žalingų įpročių dėka..
Tokia būtų buvusi istorija.. Papasakojau apie ją pakankamai plačiai, visko neišpasakosiu, paskaus rankas. Tiesiog noriu padėkoti visiems kurie skaitė tuos aštuonis įrašus. Kad juos komentavot..
Bet dabar tiesiog neturiu noro ir tingiu rašyt. Tikrai tingiu ir neturiu noro. Nes tai jau tampa nebe mano laisvalaikis, o priverstinis rašymas. Ir būtent tada įrašai gaunasi daug prastesni.
Bet dar kartą ačiū! Kas norės paskaityti mano STRAIPSNIUS, susirasit mane, paspaudę po įrašu ant mano kaip autorės *M.*. Geros jums vasaros, žmonės:) susitiksim jei susitiksim kitoje istorijoje tik rudenį arba žiemą - vasarą noriu leisti ramiai.. Ir be nervų.
Myliu jus ir prisiminsiu.
Autorė - Monika.
2012 m. gegužės 9 d., trečiadienis
2012 m. gegužės 4 d., penktadienis
8 įrašas. Home, sweet home
Sekmadienis
Šį rytą mane pažadino ošianti jūra. Myliu Klaipėdą, nes tik čia galiu atsipalaiduoti po to kas vyksta aplinkui. Tiesa vos pramerkus akis man be galo skaudėjo galvą, truputį negera, bet ko norėt, pirmą kartą gyvenime mane kažkas nugirdė. Ir tai buvo ne kas kitas, o Miglė. Keista ji man. Jei ji mano, kad tai atsipalaidavimas, tai jau geriau būsiu pavargusi, nes kitą dieną po alkoholio bent jau man tai negera.. Na gal dėl to, kad aš nepratusi.. Bet turbūt jau teks priprasti.. Šalia manęs vis dar miegojo Miglė kuri buvo kaip kokį mylimą žaislą apsikabinusi pagalvę. Žinoma, dabar man reikės laukti pusvalandį (jei ne daugiau) kol ji išsimiegos.
Nepaisant to į rankas iš po lovos išsitraukiau telefoną - nenuostabu, kad laikrodis rodė jau vienuoliktą valandą. Man liūdniausia, kad greit pradės tiksėti paskutinės valandos Klaipėdoje. Ir man jau po truputį viduje gimsta nerimas dėl rytojaus - ką jie norės man pasakyt? Kas bus? Iš vis kas viso to.. Priežastis?
- Miegi?- pasigirdo taip pat užkimęs Miglės balsas.
- Jau seniai nebe,- šyptelėjau.
- Oo,- su rankomis ėmė šildyt sau gerklę,- skauda gerklę.
- Man irgi..
- Bet verta.
- Verta kas?- nusijuokiau.
- Verta buvo vakar šokti į vandenį. Ką ne?
- Ne šokti, o bėgti,- pataisiau ją.- bet buvo verta. Man patiko.
Ji nusijuokė.
- Kas?
- Tu atrodai kaip..- juokėsi vis labiau,-kaip burundukas.
Ir iš tiesų - ji man padavė veidrodį ir kai į jį pasižiūrėjau.. Pasijaučiau kaip burundukas. Susivėlus, truputį su patinusiu veidu, bet šiaip viskas gerai. Pakankamai normaliai kaip po to, kas vyko vakar.
- Tai ką šiandien veiksim?- pasidomėjo.
- Bent jau aš tai turėsiu atsisveikinti su Klaipėda..
- Ta prasme, kol būsi čia.
- Nueikim į miestą.
- Ko ten..?- kiek nepatenkintai ištarė.
- Seniai buvau juk..
- Net vakar,- nusikvatojo.
- Ai jo,- nusijuokiau ir aš,- neprisimenu kas buvo vakar.
- Na vakar aš nepyk.. Tave nugirdžiau.
- Ai taip, šitą tai pamenu. Gal gali pasakyt kodėl?
- Pati nežinau.. Atleisk. Tiesiog bent jau taip, tai aš atsipalaiduoju ir galiu nuveikti ką nors linksmesnio negu būti be nuotaikos.
Susimąsčiau. Gal ji ir teisi. Be to manau, kad tas alkoholis nėra jau toks bjaurus dalykas.. Kartais jis visai nieko. Na, bent jau man tai vakar buvo visai nieko.. Ir vaikinas kurį vos ne vos prisimenu irgi visai nieko.
- Tai ką šiandien veiksim?- pertraukė mano mintis Miglė.
- Nežinau..
- Nagi, galvok! Laiko juk nėra labai jau daug.
- Sugalvojau!
- Na, klok.- šyptelėjo.
- Eisim apsipirkti.
Ji šyptelėjo ir staigiai pašoko iš lovos, o aš greitai nušlepsėjau iki vonios. Ten išsimaudžiau, išsiploviau galvą, kadangi po vakar jūros - ji buvo apgailėtina.. Ir baisi. Todėl labai greitai ją išsiplovus apsirengiau švarius drabužius, o kadangi lauke vėsoka nors ir šviečia saulė - apsirengiau truputį šilčiau. Ji žinoma taipogi susiruošė pakankamai greitai ir pasisodino mane ant kėdės.
- Tu taip niekur neeisi.
- Aš kitaip irgi neeisiu.
- Tu Klaipėdoje, todėl tylėk. Lauke nešalta.- mąstė ji.- todėl rengsiesi taip,kaip aš tau liepsiu. Sutarėm?- mirktelėjo.
Aš žinoma sutikau, nes su ja ginčytis nėra prasmės, kaip ir visada. Kaip ir visada arba aš nusileidžiu arba vistiek nusileidžiu.. Mano viršaus niekada nebūna. Į rankas pasiėmusi šukas, ji man peršukavo plaukus ant kito šono, pailgino blakstienas.. Pirmą kartą mano gyvenime ant manęs panaudojo pudrą ir pasijaučiau kaip nežinia kas.. Nemėgstu makiažo, todėl galbūt būtent dėl to beveik jo nenaudoju. Iš spintos ištraukė platformas ir aptemptus džinsus, prie jų marškinėlius kurie išryškina moteriškas linijas.
- Nori pasakyti visą šitą man rengtis?
- Taip ir dabar pat.- padavė ji man rūbus.
Persirengiau kaip ji ir liepė. Galbūt vienas dalykas yra kvailas tas, kad jai teko peršukuoti man plaukus iš naujo, nes aš nemoku "tvarkingai" apsirengti. Ir pagaliau pažvelgiau į save veidrodyje - atrodžiau visiškai kitaip negu įprastai. Tiek apranga, tiek makiažas, tiek mano ūgis kuris galbūt čia net ne prie ko.
- Na va, dabar atrodai kur kas geriau..- nužiūrėjo mane,- tai kur ten sakei eisim?
- Apsipirkinėti manau..
Ji pagriebė mane už rankos ir išsivedė į miestą. Pasirodo rimtai nėra jau čia taip šalta kaip atrodė būnant namuose. Su ja nekalbėti neįmanoma - kalbėjom visą kelią apie viską kol galiausiai tas gerklės skausmas beveik išgaravo. Pagaliau pasiekėme "Akropolį". Vilniuje jame dar neteko būti, kadangi nelabai turiu su kuo eiti, tad bent čia nueisiu į jį kartu su Migle. Apsipirkti.. Nusipirkti ką nors naujo ir nematyto.
Miglė mane tampėsi iš vienos parduotuvės į kitą ir rodė įvairias sukneles, batus, rankines, aksesuarus, palaidines ir įsigijo po kelis daiktus vos ne iš kiekvienos parduotuvės. O aš taip sau nieko tinkamo ir neradau.
- Nori tave apipirksiu?
- Aš neturiu tiek pinigų pasiėmusi, kiek tu..
- Čia tau dovana nuo manęs. Bus.
- Kokia proga?
- Artėjančio gimtadienio.
- Juk jis dar tik po mėnesio, durne!- nusijuokiau.
- Koks skirtumas.. Noriu, kad tu būtum visada tokia kokia esi kartu su manimi dabar, aišku kalbant apie išvaizdą..
- Bet aš neem..
- Išmoksi. Nagi, eime,- padrąsino ji mane.
Štai ir įėjome į išvaizdžią parduotuvę kurios vitrinose buvo galima pamatyt tūkstančius nuostabių batų, o ne vitrinose - kabančių drabužių. Ji pradėjo man siūlyti visokius drabužius į kuriuos turbūt niekada gyvenime nebūčiau atkreipusi dėmesio. Bet pasirodo tie drabužiai ant manęs atrodo visai neblogai - raudoni džinsai ir palaidinė su dryžiukais.. Kažką primena. Bet visgi neatsispyriau ir nusipirkau.. Dar Miglė mane privertė nusipirkti velniškai gražius batus ir suknelę - ir visus pinigus kuriuos davė mama (aišku, dar su Miglės pridėtais) išleidau. Na dar nusipirkau papuošalų.. Pirkiniai galbūt jei atvirai - man patinka, nes pagaliau atrodysiu kiek kitaip negu visada.
- Ei, kai ką pamiršom,- sustojo žmonių minioje Miglė.
- Ką?
- Eime,- vėl pasiėmė mane už rankos ir nusivedė į makiažo parduotuvę.
Ji pririnko tiek makiažo kiek turbūt dešimčiai metų užtektų.. Ir nupirko bei oficialiai įteikė man.
- Čia tau,- laikydama maišelį pasakė.
-Tu.. TU juokauji?- netekusi amo paklausiau.
- Visiškai ne. Nagi imk ir įsidėk, nepamesk ir būk gražesnė nei esi,- geranoriškai šyptelėjo.
- Niekada nebuvau graži ir niekada tokia nebūsiu, juolab makiažo dėka.
- Nenusišnekėk.- piktai pažvelgė.
- Nenusišneku.
- Ai vistiek nieko tu nesupranti apie tą grožį,- numojo ranka,- gal eime suvalgyti ledų?
- Žinoma,- linktelėjau ir pažvelgiau į laikrodį kuris negailestingai išmušė penkioliktą valandą.
Aš su pirkiniais atsisėdau ant suoliuko, o ji nupirko dvi porcijas ledų su dviem burbulais. Mano mėgstamiausi tai vaniliniai ir braškiniai, todėl dviejų skonių ledai šį kart buvo visai nieko.
- Tai ką ten vakar sakei pasakysi?
- Aš? Sakiau?- vos nepaspringo.
- Taip, nu..
- Ai turbūt apie vaikinus..
- Nežinau, tu man net nepasakei apie ką.
- Žodžiu, jei gyventum Klaipėdoj būtų fainai vaikinus kabint,- neaiškiai kalbėjo ji.
- Tai kabink su kitom draugėm..- kažką lyg nutylėjau.
Ji pakeitė temą, kadangi pamatė, jog tai tiesą sakant manęs tikrai nesudomino. Taip praslinko valanda bekalbant ir dairantis į praeivius, kurių dauguma buvo vaikinai ir dar tokie lediniai.. Ir praėjo dar du lediniai vaikinai.. Jie prisėdo ant už mūsų esančio suoliuko ir pradėjo apie kažką šnekėtis.
- Jie gražūs,- truputį drebėdama ištariau.
- Nagi, Gerda, puikiai atrodai.. Galim pabandyt.. Užkalbint.
- O kartais ne atvirkščiai turėtų būt?
- Koks skirtumas..
- Sveikos,- šyptelėjo vienas vaikinukas atsisukęs.
Mes susižvalgėme su Migle.
- Labas,- šyptelėjau.
Ir taip užsimezgė pokalbis kol galiausiai jie prisėdo šalia mūsų ir apsikeitėm numeriais.. Keista, kad taip greitai užsikabinau ant nepažįstamų vaikinukų, tačiau sužinojau tai, kad jie jau baigę mokyklą ir dažnai lankosi bet kuriuose Lietuvos miestuose, todėl manau, kad dar kartą su jais susitikti man tikrai nebūtų problema. Tad manau, kad savo gyvenime su jais susitiksiu bet kada.. Nes man jie jau patinka.
- Tai mes gal jau eisim,- pažvelgiau į laikrodį.
- Kur bėgsit?
- Namo.. Aš šiandien išvykstu atgal į Vilnių.
- Tai tu ne vietinė?- nustebo tamsiaplaukis kurio vardas yra Darius.
- Na ne.. Kažkada buvau. Vietinė, bet persikrausčiau į Vilnių.
- Na aišku..
- Tai mes bėgsim, jei ką skambinkit, rašykit, numerius turit.- šyptelėjom ir pakilom nuo suoliuko.
- Gerai, čiau,- šyptelėjo Darius,- ei panos?
- Ką?
- Gal atsisveikinimo bučkį?
Mes susižvalgėm.
- Kodėl gi ne,- linksmai ištarė Miglė ir pakštelėjo abiems vaikinukams į skruostą.
Pastebėjau, kad Miglė nebijo išbandymų ir jau pastebėjau, kad tas mažesnis vardu Laurynas jai jau pradėjo patikti arba bent jau sudomino..
- O tu, Gerda?- paklausė Darius.
"Nagi" raginančiu žvilgsniu lyg bandė pasakyti Miglė. Išdrįsau. Pakštelėjau jiems į skruostą nors tiesą sakant pasijaučiau kaip...Kaip ne aš. Klaipėdoje pasidariau truputį kitokia - daug drąsesnė, pavartojau alkoholio ir mane "prišpaklino" geriausia draugė. Visai neblogai. Ir tu pasakyk, kad žmonės nesikeičia.
Mes greitai atsisveikinusios išlėkėm iš akropolio, grįžom namo ir jau buvo septinta vakaro. Susidėjau daiktus, su ja pasišnekėjom apie sekantį susitikimą ir ji pasakė, kad galbūt atvažiuos į Vilnių pas mane! Šio dalyko aš tikrai labai norėčiau, nes ji mano naujuose namuose dar nebuvo. Ir šiaip ją supažindinti su Lietuvos sostine būtų visai nieko, juolab kai ji Vilniuje beveik nesilanko.
Štai ir tėtis. Devintą valandą jau laukė prie jos namų ir atėjo metas atsisveikinti. Atsisveikinti su Migle, prie kurios jau spėjau prisirišti per dvi nepilnas dienas kaip ir senais laikais. Žinoma atsisveikinau su ja ir su jos šeima. Įsėdau į mašiną ir nubraukiau vieną ašarą, kadangi gaila ir vėl iš čia išvykti. Pamojavau ir staigiai išvykau. Šalia - gulėjo Mildutė, kuri atrodė visa pavargusi.
- Pagražėjai, ar man čia tik taip atrodo?- pro veidrodėlį pažvelgė į mane tėtis.
- Pudra..
- Pudra? Nuo kada tokią naudoji?
- Miglė..
- Aišku aišku.. O ką gero nusipirkai?- pradėjo domėtis tėtis.
- Kelnes, palaidinę, batus, rankinę, aksesuarus, makiažo ir dar vieną palaidinę..
- Kiek išleidai?
- Amm..- truputį nutilau,- visus pinigus,- jau tikėjausi tėčio moralo.
- Na nieko, vieną kartą į mėnesį galima, juolab kai čia tavo įvaizdžiui. Be to nuo kada naudot makiažą pradėjai?
- Čia Miglė.. Sakė priimti kaip dovaną nuo jos. Na aišku aš nepriimti negalėjau..
- Tikiuosi viso šito šūdo nekrausi sau ant veido,- piktokai išrėžė.
- Aišku, kad ne..
- Žiūrėk tu man,- nusikvatojo.
Linktelėjau ir parašiau žinutę Miglei, bet ji pareiškė, kad eina miegot nes rytoj jai reikės į mokyklą.. Man irgi žinoma,o dar nuvažiavom tik pusę kelio.. Jau dvidešimt antra valanda. Tėtis namo važiuoja kaip visada greitai, bet šį kartą man laikas važiuojant namo eina greitai, bet kelio ilgis - atrodo, kad kaip tik ilgėja.
- Tai ką veikėt?- bandė padaryti ką nors, kad aš neužmigčiau.
- Ai vaikščiojom, kalbėjomės, maudėmės..
- Maudėtės? Jūs ką nesveikos?
- Na mes trumpam..
- Ir kaip vanduo?
- Neblogas, vėsokas toks,- nusijuokiau.
Taip visą kelią ir važiavome.. Tėtis pasakojo, kad vakar su mama nuėjo į restoraną, pajautė laisvę, kai namuose nebuvo vaikų, taip pat žiūrėjo filmą kino teatre ir kaip jie linksmai praleido vakarą kartu.. Tėtis leido man suprasti, kad mes jiems vos ne rakštis H-HM. Žodžiu po poros valandų grįžom namo. Mama jau miegojo, o tėtis įnešė Mildutę namo ant rankų, kadangi jos prižadinti nepavyko. Aš susikroviau pamokas, ir griuvau į lovą žinoma dar prieš tai nusiplovusi nuo veido makiažą. Nebuvo jo tiek jau ir daug.. Nieko nežinau, rytoj eisiu tik į antrą pamoką, nes šeštą ryto tikrai neatsikelsiu..
- Tai ką šiandien veiksim?- pertraukė mano mintis Miglė.
- Nežinau..
- Nagi, galvok! Laiko juk nėra labai jau daug.
- Sugalvojau!
- Na, klok.- šyptelėjo.
- Eisim apsipirkti.
Ji šyptelėjo ir staigiai pašoko iš lovos, o aš greitai nušlepsėjau iki vonios. Ten išsimaudžiau, išsiploviau galvą, kadangi po vakar jūros - ji buvo apgailėtina.. Ir baisi. Todėl labai greitai ją išsiplovus apsirengiau švarius drabužius, o kadangi lauke vėsoka nors ir šviečia saulė - apsirengiau truputį šilčiau. Ji žinoma taipogi susiruošė pakankamai greitai ir pasisodino mane ant kėdės.
- Tu taip niekur neeisi.
- Aš kitaip irgi neeisiu.
- Tu Klaipėdoje, todėl tylėk. Lauke nešalta.- mąstė ji.- todėl rengsiesi taip,kaip aš tau liepsiu. Sutarėm?- mirktelėjo.
Aš žinoma sutikau, nes su ja ginčytis nėra prasmės, kaip ir visada. Kaip ir visada arba aš nusileidžiu arba vistiek nusileidžiu.. Mano viršaus niekada nebūna. Į rankas pasiėmusi šukas, ji man peršukavo plaukus ant kito šono, pailgino blakstienas.. Pirmą kartą mano gyvenime ant manęs panaudojo pudrą ir pasijaučiau kaip nežinia kas.. Nemėgstu makiažo, todėl galbūt būtent dėl to beveik jo nenaudoju. Iš spintos ištraukė platformas ir aptemptus džinsus, prie jų marškinėlius kurie išryškina moteriškas linijas.
- Nori pasakyti visą šitą man rengtis?
- Taip ir dabar pat.- padavė ji man rūbus.
Persirengiau kaip ji ir liepė. Galbūt vienas dalykas yra kvailas tas, kad jai teko peršukuoti man plaukus iš naujo, nes aš nemoku "tvarkingai" apsirengti. Ir pagaliau pažvelgiau į save veidrodyje - atrodžiau visiškai kitaip negu įprastai. Tiek apranga, tiek makiažas, tiek mano ūgis kuris galbūt čia net ne prie ko.
- Na va, dabar atrodai kur kas geriau..- nužiūrėjo mane,- tai kur ten sakei eisim?
- Apsipirkinėti manau..
Ji pagriebė mane už rankos ir išsivedė į miestą. Pasirodo rimtai nėra jau čia taip šalta kaip atrodė būnant namuose. Su ja nekalbėti neįmanoma - kalbėjom visą kelią apie viską kol galiausiai tas gerklės skausmas beveik išgaravo. Pagaliau pasiekėme "Akropolį". Vilniuje jame dar neteko būti, kadangi nelabai turiu su kuo eiti, tad bent čia nueisiu į jį kartu su Migle. Apsipirkti.. Nusipirkti ką nors naujo ir nematyto.
Miglė mane tampėsi iš vienos parduotuvės į kitą ir rodė įvairias sukneles, batus, rankines, aksesuarus, palaidines ir įsigijo po kelis daiktus vos ne iš kiekvienos parduotuvės. O aš taip sau nieko tinkamo ir neradau.
- Nori tave apipirksiu?
- Aš neturiu tiek pinigų pasiėmusi, kiek tu..
- Čia tau dovana nuo manęs. Bus.
- Kokia proga?
- Artėjančio gimtadienio.
- Juk jis dar tik po mėnesio, durne!- nusijuokiau.
- Koks skirtumas.. Noriu, kad tu būtum visada tokia kokia esi kartu su manimi dabar, aišku kalbant apie išvaizdą..
- Bet aš neem..
- Išmoksi. Nagi, eime,- padrąsino ji mane.
Štai ir įėjome į išvaizdžią parduotuvę kurios vitrinose buvo galima pamatyt tūkstančius nuostabių batų, o ne vitrinose - kabančių drabužių. Ji pradėjo man siūlyti visokius drabužius į kuriuos turbūt niekada gyvenime nebūčiau atkreipusi dėmesio. Bet pasirodo tie drabužiai ant manęs atrodo visai neblogai - raudoni džinsai ir palaidinė su dryžiukais.. Kažką primena. Bet visgi neatsispyriau ir nusipirkau.. Dar Miglė mane privertė nusipirkti velniškai gražius batus ir suknelę - ir visus pinigus kuriuos davė mama (aišku, dar su Miglės pridėtais) išleidau. Na dar nusipirkau papuošalų.. Pirkiniai galbūt jei atvirai - man patinka, nes pagaliau atrodysiu kiek kitaip negu visada.
- Ei, kai ką pamiršom,- sustojo žmonių minioje Miglė.
- Ką?
- Eime,- vėl pasiėmė mane už rankos ir nusivedė į makiažo parduotuvę.
Ji pririnko tiek makiažo kiek turbūt dešimčiai metų užtektų.. Ir nupirko bei oficialiai įteikė man.
- Čia tau,- laikydama maišelį pasakė.
-Tu.. TU juokauji?- netekusi amo paklausiau.
- Visiškai ne. Nagi imk ir įsidėk, nepamesk ir būk gražesnė nei esi,- geranoriškai šyptelėjo.
- Niekada nebuvau graži ir niekada tokia nebūsiu, juolab makiažo dėka.
- Nenusišnekėk.- piktai pažvelgė.
- Nenusišneku.
- Ai vistiek nieko tu nesupranti apie tą grožį,- numojo ranka,- gal eime suvalgyti ledų?
- Žinoma,- linktelėjau ir pažvelgiau į laikrodį kuris negailestingai išmušė penkioliktą valandą.
Aš su pirkiniais atsisėdau ant suoliuko, o ji nupirko dvi porcijas ledų su dviem burbulais. Mano mėgstamiausi tai vaniliniai ir braškiniai, todėl dviejų skonių ledai šį kart buvo visai nieko.
- Tai ką ten vakar sakei pasakysi?
- Aš? Sakiau?- vos nepaspringo.
- Taip, nu..
- Ai turbūt apie vaikinus..
- Nežinau, tu man net nepasakei apie ką.
- Žodžiu, jei gyventum Klaipėdoj būtų fainai vaikinus kabint,- neaiškiai kalbėjo ji.
- Tai kabink su kitom draugėm..- kažką lyg nutylėjau.
Ji pakeitė temą, kadangi pamatė, jog tai tiesą sakant manęs tikrai nesudomino. Taip praslinko valanda bekalbant ir dairantis į praeivius, kurių dauguma buvo vaikinai ir dar tokie lediniai.. Ir praėjo dar du lediniai vaikinai.. Jie prisėdo ant už mūsų esančio suoliuko ir pradėjo apie kažką šnekėtis.
- Jie gražūs,- truputį drebėdama ištariau.
- Nagi, Gerda, puikiai atrodai.. Galim pabandyt.. Užkalbint.
- O kartais ne atvirkščiai turėtų būt?
- Koks skirtumas..
- Sveikos,- šyptelėjo vienas vaikinukas atsisukęs.
Mes susižvalgėme su Migle.
- Labas,- šyptelėjau.
Ir taip užsimezgė pokalbis kol galiausiai jie prisėdo šalia mūsų ir apsikeitėm numeriais.. Keista, kad taip greitai užsikabinau ant nepažįstamų vaikinukų, tačiau sužinojau tai, kad jie jau baigę mokyklą ir dažnai lankosi bet kuriuose Lietuvos miestuose, todėl manau, kad dar kartą su jais susitikti man tikrai nebūtų problema. Tad manau, kad savo gyvenime su jais susitiksiu bet kada.. Nes man jie jau patinka.
- Tai mes gal jau eisim,- pažvelgiau į laikrodį.
- Kur bėgsit?
- Namo.. Aš šiandien išvykstu atgal į Vilnių.
- Tai tu ne vietinė?- nustebo tamsiaplaukis kurio vardas yra Darius.
- Na ne.. Kažkada buvau. Vietinė, bet persikrausčiau į Vilnių.
- Na aišku..
- Tai mes bėgsim, jei ką skambinkit, rašykit, numerius turit.- šyptelėjom ir pakilom nuo suoliuko.
- Gerai, čiau,- šyptelėjo Darius,- ei panos?
- Ką?
- Gal atsisveikinimo bučkį?
Mes susižvalgėm.
- Kodėl gi ne,- linksmai ištarė Miglė ir pakštelėjo abiems vaikinukams į skruostą.
Pastebėjau, kad Miglė nebijo išbandymų ir jau pastebėjau, kad tas mažesnis vardu Laurynas jai jau pradėjo patikti arba bent jau sudomino..
- O tu, Gerda?- paklausė Darius.
"Nagi" raginančiu žvilgsniu lyg bandė pasakyti Miglė. Išdrįsau. Pakštelėjau jiems į skruostą nors tiesą sakant pasijaučiau kaip...Kaip ne aš. Klaipėdoje pasidariau truputį kitokia - daug drąsesnė, pavartojau alkoholio ir mane "prišpaklino" geriausia draugė. Visai neblogai. Ir tu pasakyk, kad žmonės nesikeičia.
Mes greitai atsisveikinusios išlėkėm iš akropolio, grįžom namo ir jau buvo septinta vakaro. Susidėjau daiktus, su ja pasišnekėjom apie sekantį susitikimą ir ji pasakė, kad galbūt atvažiuos į Vilnių pas mane! Šio dalyko aš tikrai labai norėčiau, nes ji mano naujuose namuose dar nebuvo. Ir šiaip ją supažindinti su Lietuvos sostine būtų visai nieko, juolab kai ji Vilniuje beveik nesilanko.
Štai ir tėtis. Devintą valandą jau laukė prie jos namų ir atėjo metas atsisveikinti. Atsisveikinti su Migle, prie kurios jau spėjau prisirišti per dvi nepilnas dienas kaip ir senais laikais. Žinoma atsisveikinau su ja ir su jos šeima. Įsėdau į mašiną ir nubraukiau vieną ašarą, kadangi gaila ir vėl iš čia išvykti. Pamojavau ir staigiai išvykau. Šalia - gulėjo Mildutė, kuri atrodė visa pavargusi.
- Pagražėjai, ar man čia tik taip atrodo?- pro veidrodėlį pažvelgė į mane tėtis.
- Pudra..
- Pudra? Nuo kada tokią naudoji?
- Miglė..
- Aišku aišku.. O ką gero nusipirkai?- pradėjo domėtis tėtis.
- Kelnes, palaidinę, batus, rankinę, aksesuarus, makiažo ir dar vieną palaidinę..
- Kiek išleidai?
- Amm..- truputį nutilau,- visus pinigus,- jau tikėjausi tėčio moralo.
- Na nieko, vieną kartą į mėnesį galima, juolab kai čia tavo įvaizdžiui. Be to nuo kada naudot makiažą pradėjai?
- Čia Miglė.. Sakė priimti kaip dovaną nuo jos. Na aišku aš nepriimti negalėjau..
- Tikiuosi viso šito šūdo nekrausi sau ant veido,- piktokai išrėžė.
- Aišku, kad ne..
- Žiūrėk tu man,- nusikvatojo.
Linktelėjau ir parašiau žinutę Miglei, bet ji pareiškė, kad eina miegot nes rytoj jai reikės į mokyklą.. Man irgi žinoma,o dar nuvažiavom tik pusę kelio.. Jau dvidešimt antra valanda. Tėtis namo važiuoja kaip visada greitai, bet šį kartą man laikas važiuojant namo eina greitai, bet kelio ilgis - atrodo, kad kaip tik ilgėja.
- Tai ką veikėt?- bandė padaryti ką nors, kad aš neužmigčiau.
- Ai vaikščiojom, kalbėjomės, maudėmės..
- Maudėtės? Jūs ką nesveikos?
- Na mes trumpam..
- Ir kaip vanduo?
- Neblogas, vėsokas toks,- nusijuokiau.
Taip visą kelią ir važiavome.. Tėtis pasakojo, kad vakar su mama nuėjo į restoraną, pajautė laisvę, kai namuose nebuvo vaikų, taip pat žiūrėjo filmą kino teatre ir kaip jie linksmai praleido vakarą kartu.. Tėtis leido man suprasti, kad mes jiems vos ne rakštis H-HM. Žodžiu po poros valandų grįžom namo. Mama jau miegojo, o tėtis įnešė Mildutę namo ant rankų, kadangi jos prižadinti nepavyko. Aš susikroviau pamokas, ir griuvau į lovą žinoma dar prieš tai nusiplovusi nuo veido makiažą. Nebuvo jo tiek jau ir daug.. Nieko nežinau, rytoj eisiu tik į antrą pamoką, nes šeštą ryto tikrai neatsikelsiu..
Metas miegoti.
Vos per kelias sekundes jau smigau.. Vadinasi buvau pavargusi.
Bet buvo gera.
* įrašas trumpesnis, nes manau, kad ilgų daug kas neskaito.
2012 m. balandžio 26 d., ketvirtadienis
7 įrašas. Migle, mes nesveikos
Šeštadienis
Pabudau. Kaip ir kiekvieną rytą, tik šį kart buvo kitaip. Mane pažadino sirenos, kurios girdėjosi iš lauko. Pasirodo, kad įvyko nelaimingas atsitikimas - užsidegė trijų kambarių butas, kuris buvo priešais manąjį. Tiesą sakant dar nežinojau nuo ko ir tai mane galiausiai mažiausiai domino - svarbiausia šiandien man yra tai, kad vykstu į KLAIPĖDĄ!! Į vietą, kur yra nuostabūs žmonės, kur yra mano mylimi draugai, kur yra praleista mano vaikystė, kur gyvena mano geriausia draugė, kur.. Kur įvyko patys gražiausi momentai mano gyvenime. Turbūt, kad po šio savaitgalio mano dienoraštis bus papildytas kokiais dvidešimt penkiais puslapiais.. Kodėl tiek daug? Todėl, kad po kiekvieno susitikimo su Migle nutinka kažkas gero.. Ir nuostabaus, ką norėsiu prisiminti po kokių.. Kad ir dešimties metų.
Nepaisant visų mano apmąstymų buvau priversta išlipti iš lovos, įsispirti į mano šiltas ir minkštas šlepetes ir eiti ruoštis. Dabar laikrodis rodė - lygiai penktą valandą, o tėtis žadėjo, kad išvyksime apie septintą, kad galėčiau ir ankščiau ten nuvykti ir ilgiau pabūti.. Žinoma,tėtis dar turės pristatyti Mildutę jos draugėms.. Pabūti savaitgaliui. Kaip supratau - jau susitarė, nors tiesą sakant ir tai manęs nedomino. Tiesiog man buvo džiugu, kad tos mažos niurgzlės nereikės tampytis iš paskos. Tikiuosi.
Tiesa, apie savo koją jau buvau pamiršusi, nes skausmo beveik nejaučiau, nebent kartais, kai ją pastatydavau netaisyklingai ar kaip nors ne taip. Bet šį kartą turbūt iš to džiaugsmo, kad po kokių keturių valandų galėsiu apkabinti savo draugę Miglę viskas atslūgo. Ir skausmai ir panašiai.. Štai kokius stebuklus daro draugystė! Todėl su knibždančia mintimi, ką šiandien veiksime Klaipėdoje (tikiuosi Miglė ką nors sugalvojo) nuėjau į dušą, išsimaudžiau, nuploviau "Gerdą iš Vilniaus" taip pat, kaip ir čia įžengus nuploviau "klaipėdietišką" save. Savo šviesius plaukus išsilyginau, dauguma sakydavo, kad man taip tinka. Į savo apvalias ausis įsivėriau paprastus, juodus ir apvalius auskarus.. Kurie man visada patikdavo ir kuriuos gavau nuo Miglės. Kai buvau kiek mažesnė. Į savo šaltas rankas pasiėmiau tušą - tiesą sakant minėjau, kad jo nemėgstu, bet šį kartą viskas kitaip.. Šį kartą aš norėjau atrodyti kitaip negu visada.. Nustebinti Miglę. Kuo nors. Ir manau, kad man pavyks.
Maždaug susitvarkiusi savo išblyškusį veidą - tyliai prisėlinau prie spintos, nes drabužiai kuriuos norėjau apsivilkti buvo Mildutės kambaryje. Išsitraukiau aptemptus džinsus - mano mėgstamiausius. Kadangi ir šiandien lauke buvo apsiniaukę (kaip tyčia!) iš kiek aukščiau esančios lentynos išsitraukiau violetinį džemperį. Na, o apie batus teks pagalvoti kiek vėliau. Tyliai nužingsniavusi į savo kambarį, greitai įlindau į drabužius ir atsisėdau ant lovos. Spėjau susiruošti per keturiasdešimt penkias minutes - dar net šeštos valandos nėra..! "Gal ką nors parašyti į dienoraštį? " bet ne.. Neturiu laiko. Na turiu, tik tiesiog tingiu. (tarp kitko tokie mano vidiniai ginčai būna dažnai).
Štai, pagaliau.
6 valanda ryto!!
Iš tėvų kambario atsklido žadintuvo garsas, kuris mane visą laiką erzina su savo netikėtumu ir garsumu.. Labai dideliu garsumu. Iš kambario pasigirdo lėti tėčio (greičiausiai) žingsniai, kurie artėjo link už sienos esančio kambario. Taip, link Mildutės kambario. Ir vos po kelių sekundžių pasigirdo Mildutės juokas. Ji turbūt tokia pati laiminga kaip ir aš, kad vyksta į Klaipėdą, pas savo mažąsias drauges, taip pat kaip ir aš - pas savo didelius draugus.
Žinoma, kaip ir visada į mano kambarį labai netikėtai (labai.. tikėtai) atėjo tėtis. Užsimiegojęs žinoma, bet jau atrodė pakankamai energingas ir pasiruošęs kelionei.
- Labas rytas,- nusižiovavo.
- Labas,- su dideliu džiaugsmu ištariau.
- Pasiruošus kelionei?
- Taaip,- šyptelėjau,- bet juk tu dar net nesusiruošęs..
- Po pusvalandžio išvažiuosim,- susimąstęs pažvelgė,- eik susisuk kaip nori. Tu ir Milda.- nusijuokė,- ir kas ten degė? Ryte?
- Ai, priešais namas. Nematei?
- Namas?
- Nu butas, koks skirtumas,- sukikenau.
- Ai, tingėjau keltis, mama žiūrėjo, bet ilgai neužsižiūrėjo.
Šyptelėjau. Tėtis pasakęs tai nuskubėjo ruoštis, o aš nupėdinusi į nuo saulės apšviestą virtuvę pasidariau porą sumuštinių sau ir dar porą Mildai. Tėtis spėju, kad eilinį kartą nieko nevalgys, o tik važiuodamas sustos kokioje nors degalinėje ir nusipirks ką nors.. Pavyzdžiui šokoladuką "TWIX".
Sumuštiniai man kaip niekada buvo skanūs. Turbūt dėl to, kad juos pasidariau su kitokiu sūriu? Mildutei kiek mačiau jie taip pat patiko, bet kaip ir visada ji viską darė labai lėtai - kando lėtai, kramtė lėtai.. Reakcija pavėlavus. Va ką reiškia būti užsisvajojus. Ir pusvalandis praėjo - tėtis pasirodė virtuvėje. Apsirengęs kaip ir visada bent jau jam pačius patogiausius drabužius - tai treningus. Ir vos po kelių minučių, man išsivalius dantis, pasiėmus telefoną ir jo pakrovėją, iškaulijus iš mamos pinigų ir atsisveikinus su ja - sėdėjau mašinoje. Kartu su Mildute, kuri kaip ir visada snaudė ant mano pėties. Į savo ausis įsikišau ausines ir pasileidau muziką. Tiesą pasakius, nesvarbu ji linksma ar liūdna, ji visada mane atitraukia nuo dabarties.. Tik šį kartą to nenorėjau.. Ir nejusdama užsnūdau.. Sapnavau gražius sapnus kurie priminė realybę..
Ir lyg davė užuominą. Apie kažką.. Nežinau ką. Nors ir sapnas tiesą sakant atrodė gražus, manau, kad kaip ir visuose sapnuose, jame kažkas slypėjo. Bet iš jų mane greitai pažadino balsas.
- Jau atvykom!- tai buvo tėčio ištarti žodžiai.
Aš lyg pašokau ir pažvelgiau pro langą - Klaipėdoje nelijo, švietė saulė, pasirodo, kad dar pakankamai šilta.. Senokai čia buvau. Net prieš savaitę. Bet man tai buvo lyg šimtas metų.. Pagaliau atidariusi langą pajaučiau, kaip į mašiną greitai "įplaukė" šviežias, gaivus Klaipėdos oras. Tiesą sakant jis man atrodė daug kitoks.. Tiksliau visiškai kitoks.. Negu įprastai. Turbūt dėl to, kad man Klaipėda siejasi su tuo kas geriausia? Bemąstant, tėtis privažiavo Kristinos namus. Na, tai Mildos draugės namai. Aišku, mergaitė maža, bet kiek man teko su ja būti, ji tokia pat miela kaip ir Milda. Vos po kelių sekundžių teko išsiropšti iš mašinos ir atsisveikinti dviem dienom su mažąja sesute. Seniai mačiau ją tokią laimingą - ji negalėjo paslėpti savo nuostabios šypsenos, kuri puošė jos veidą.
- Lipsi? Nueisi pasisveikint?- paklausė tėtis uždarinėdamas duris.
- Ne,- šyptelėjau,- aš pasėdėsiu.
- Kaip sau nori,- nusijuokė.
Visiškai neturėjau nuotaikos lipti, nes viduje jaudulys, kad pagaliau ir vėl susitiksiu su Migle man nedavė ramybės. Ką šiandien veiksim? Kaip kiti reaguos kai netikėtai ir vėl atvykau čia? O gal jie jau žino? O ką man pasakys Miglė dėl pirmojo bučinio Vilniuje? Ką ji man patars? O kada aš pagaliau galėsiu ją apkabint? O kada šiandien aš eisiu miegot? Nejusdama apmąsčiau visus savo klausimus ir radau vienintelį atsakymą į juos - "Kaip reikės, taip ir bus atsakyta.. Bei aišku nueisiu miegot tada kada reikės."
- Pasiruošus vykti pas Miglę?- netikėtai įlipęs į mašiną paklausė tėtis.
- TAAAAIP!- nutęsiau "A" raidę.- be to, ko taip trumpai pabuvai?
- Vėliau atvažiuosiu, nuvešiu dabar tave pas ją, nes būtų atsibodę tau laukti..
Šyptelėjau. Pažvelgiau į laikrodį - jis rodė pusę vienuolikos. Tėtis vykti neskubėjo. Todėl po pusvalandžio manau, kad jau pagaliau realiai pažvelgsiu į Miglę!
- O viešpatie brangus, ką jūs darėt?!- tokia buvo Miglės mamos reakcija kai jis mus išvydo.. šlapias.
- Liijooo..- bet ką pasakė Miglė.
- Migle, nemeluok, lauke net nebuvo apsiniaukę.
- Na, mus aptaškė..- įsikišau.
- Netikiu,- nustebo.
- Gerai.. Mes išsimaudėm. Jūroj.
- KĄ?!
- Bet viskas gerai, tik trumpam įlindom.- teisinausi.
- Dar to betrūko.. Mergos gi mąstykit ką darot, susirgsit, peršalsit..
- Viskas gerai, mums tereikia persirengt.
Sukikenom ir nuėjom į palėpę. Ten mes persirengėm ir įlindom į sausus drabužius, žinoma dar prieš tai išsimaudėm ir vėl kaip naujai gimusios! Trumpam atsigulėm ant lovos ir pradėjom žiūrėti televizorių. Na tik porai minučių, nes man vis dar buvo pakankamai šalta. Ir laikrodis išmušė aštuonioliktą valandą.
- Man skauda gerklę..- pradėjo skųstis Miglė.
- Man irgi truputį,- nusijuokiau ir atsikosėjau.
- Prasideda. Dabar mums bus amen, neprakalbėsim,- stengėsi pakelti man nuotaiką.
- Ai koks skirtumas.- nusiprunkščiau.
Taip praėjo aštuoniolikta, devyniolikta, dvidešimta valanda.. Prie televizoriaus?!
- Einam kur nors!!
- Siūlyk kur.
- Į klubą.
- Mus ten įleis?- nustebau.
- Dirba pažįstamas, todėl taip.
- Tada lekiam!
Greitai persirengiau į aptemptas tamsias kelnes ir gražią palaidinę, bei užsimečiau odinę striukę. Atrodžiau visai gražiai. Miglė mane truputį "padažė". Blakstienas, pudra (??? nuo kada leidžiuosi?). Ir štai - atrodėm visai neblogai. Sakyčiau.
- Kur einat?
- Į klubą..
- Gerai,- palingavo jos mama,- grįžkit tik..
- Pasistengsim,- sukikenom.
Labai greitai dingome iš namų. Apsidžiaugiau dėl vieno dalyko, kad tas klubas buvo visai netoli, todėl pareiti pavyks. Prisėlinom prie jo - prie šio pastato iš kurio jau girdėjosi tranki ir vežanti muzika mačiau daug žmonių - rūko, leidžiasi narkotikus..
- Koks čia klubas?
- Fainas, dažnai čia lankausi.
- Ahm,-apsidairiau,- tikrai fainas..
- Nekreipk dėmesio,- nutaisė nepasitenkinimo miną,- viskas visiškai kitaip negu atrodo iš lauko.- Sveikas, Darijau, įleisi?
- Žinoma, užeikit,- mirktelėjo Miglei.
UU.. Klubas tikrai neblogas. Žmonių kaip skruzdžių - pilna, taip pat aplinka graži, muzika tobula - man čia jau patinka! Migle nusitempė mane į maždaug vidurį ir pradėjo šokt. Na aišku ką man daryti - prisijungiau ir aš, kol galiausiai po valandos šokių nusikaliau. Daug vaikščiojau. Bet Miglė tai energinga - šoka!! Vis dar. Aš atsisėdau prie tuščio staliuko, atėjo ir Miglė - užsakė alkoholinių gėrimų kurių aš nevartojau.. Iki šiol.
Ji užsakė man tekilos - sakė bent pabandyt, jei ką ji pati išgers.
Ir man patiko.. Išgėriau dar vieną.. Ir dar vieną.. Tada pašokauu.. Išgėriau ir dar vieną.. Ir tada susipažinau su vaikinu. Gražiu.. Ir išgėrėm dar vieną..
Ir lyg davė užuominą. Apie kažką.. Nežinau ką. Nors ir sapnas tiesą sakant atrodė gražus, manau, kad kaip ir visuose sapnuose, jame kažkas slypėjo. Bet iš jų mane greitai pažadino balsas.
- Jau atvykom!- tai buvo tėčio ištarti žodžiai.
Aš lyg pašokau ir pažvelgiau pro langą - Klaipėdoje nelijo, švietė saulė, pasirodo, kad dar pakankamai šilta.. Senokai čia buvau. Net prieš savaitę. Bet man tai buvo lyg šimtas metų.. Pagaliau atidariusi langą pajaučiau, kaip į mašiną greitai "įplaukė" šviežias, gaivus Klaipėdos oras. Tiesą sakant jis man atrodė daug kitoks.. Tiksliau visiškai kitoks.. Negu įprastai. Turbūt dėl to, kad man Klaipėda siejasi su tuo kas geriausia? Bemąstant, tėtis privažiavo Kristinos namus. Na, tai Mildos draugės namai. Aišku, mergaitė maža, bet kiek man teko su ja būti, ji tokia pat miela kaip ir Milda. Vos po kelių sekundžių teko išsiropšti iš mašinos ir atsisveikinti dviem dienom su mažąja sesute. Seniai mačiau ją tokią laimingą - ji negalėjo paslėpti savo nuostabios šypsenos, kuri puošė jos veidą.
- Lipsi? Nueisi pasisveikint?- paklausė tėtis uždarinėdamas duris.
- Ne,- šyptelėjau,- aš pasėdėsiu.
- Kaip sau nori,- nusijuokė.
Visiškai neturėjau nuotaikos lipti, nes viduje jaudulys, kad pagaliau ir vėl susitiksiu su Migle man nedavė ramybės. Ką šiandien veiksim? Kaip kiti reaguos kai netikėtai ir vėl atvykau čia? O gal jie jau žino? O ką man pasakys Miglė dėl pirmojo bučinio Vilniuje? Ką ji man patars? O kada aš pagaliau galėsiu ją apkabint? O kada šiandien aš eisiu miegot? Nejusdama apmąsčiau visus savo klausimus ir radau vienintelį atsakymą į juos - "Kaip reikės, taip ir bus atsakyta.. Bei aišku nueisiu miegot tada kada reikės."
- Pasiruošus vykti pas Miglę?- netikėtai įlipęs į mašiną paklausė tėtis.
- TAAAAIP!- nutęsiau "A" raidę.- be to, ko taip trumpai pabuvai?
- Vėliau atvažiuosiu, nuvešiu dabar tave pas ją, nes būtų atsibodę tau laukti..
Šyptelėjau. Pažvelgiau į laikrodį - jis rodė pusę vienuolikos. Tėtis vykti neskubėjo. Todėl po pusvalandžio manau, kad jau pagaliau realiai pažvelgsiu į Miglę!
* * *
Mašina sustojo. Aš išlipau. Pažvelgiau į jos šviesaus namo tamsias duris - jos po truputį atsidarė. Ir kas gi kitas, jei ne Miglė vos po kelių sekundžių išlindo iš namų? Ji puolė bėgti prie manęs, aš eidama (nes bijojau kad ir vėl bus kas nors kojai) priartėjau prie jos - ir mes viena kitą apkabinom taip kaip gerais, senais laikais. Stipriai stipriai!!
- O dieve, pagaliau tu čia!- su dideliu džiaugsmu balse ištarė Miglė.
Ji buvo nepasikeitusi - kaip ir visada šviesių plaukų, gražių akių, blyškaus, bet gražaus veido ir simpatiškų bruožų mergina - mano draugė.
- Pagaliau!- atsakiau jai.
Iš jos veido manau, kad kol čia būsiu nedings šypsena, nes visada, kai susitinka geriausios draugės.. TRAUKITĖS IŠ KELIO!!
- Nagi tempkis daiktus, einam susidėsim ir varysim kur nors!- sukikeno.
- Geraai tuoj,- nusijuokiau,- TĖTI!- surikau,- atnešk daiktus..
- Gerai, kaip tik liepsi,- nusijuokė,- be to, labas, Migle,- pamojavo,- seniai matyta.
- Sveiki,- nusijuokė,- kaip ir jūs..
Mes su Migle nuėjome namo, tėtis žinoma atnešė daiktus, o per tą laiką pasilabinau su Miglės tėvais, truputį pakalbėjom ir vos po pusvalandžio išlydėjau tėtį. Vėl teko išlįsti į lauką - oras tobulas, tik ir verčia eiti siausti po miestą kartu su Migle!
- Tai sekmadienį?
- Taip,- nuliūdau,- bet vakare..
- Gerai,- nusijuokė,- aš jau važiuosiu.- pabučiavo mane į kaktą,- susiskambinsim.
- Gerai..- pažvelgiau į jį,- ei, tėti..
- Ką?
- Myliu tave,- apsikabinau jį.
Jis mane taip pat apkabino ir po akimirksnio jau įsėdęs į mašiną išvažiavo.. Jaučiuosi kaip palikta vaikų namuose, bet aišku čia daug daug geriau negu ten. Išlydėjus grįžome į vidų ir pakankamai nepastebimai užsiropštėme pas Miglę į palėpę. Na, ten jos kambarys. Ji pradėjo rodyti savo drabužius ir žinoma klausė, ką rengtis.
- Renkis kas patogu, vaikščiosim daug..
- Žinau,- šyptelėjo,- tu turi man daug ką papasakot, taip?
- Taaip.. Ir net labai.
- Haha,- sukikeno,- kaip tau šis švarkelis?- prieš mano akis iškėlė kažkokį mėlyną švarkelį, kuris negaliu patikėt - MAN PATIKO!
- Tobulas!! - pakėliau nykštį į viršų.
Ji žinoma jį ir apsivilko, o prie jo priderino dar baltą maikutę ir džinsus. Ir štai prieš mane jau stovėjo nuostabaus grožio draugė - Miglė. Ir pagaliau - dvi geriausios draugės išlėkė į miestą.
Klaipėda kaip ir visada - tobulai graži. Ir savo vaizdais, kurie pakeri ir žmonėmis, kurie čia gyvena.. Mes kalbamės, o aplinkui praleidžiam mases žmonių, kurie tarp kitko iš mano buvusios mokyklos.
- Taai, pasakok kaip tau ten sekasi?- smalsiai pasidomėjo Miglė.
- Na, tiesą sakant absurdiškai žiauriai.. Nežinau ar dėl to, kad esu naujokė, ar šiaip dėl ko manęs ten nelabai mėgsta, bet tiesiog.. Patyčių tapau,- šyptelėjau.
- Paa.. Patyčių? - sumikčiojo.- TU?
- Na taip, aš.. Net nežinau dėl ko, bet ačiū dievui bent vieną draugę susiradau. Turbūt. Na ji pati prie manęs pradėjo lįsti gerais norais,- šyptelėjau,- manau.
- Koks jos vardas?
- Marta.
- Ahm.. Čia ta apie kurią man pasakojai? Telefonu?
- Taip, ta pati. Nors tiesą sakant jau nebežinau, ar ją iš viso galima vadinti drauge..
- Kodėl?- priėjus suoliuką atsisėdo ant jo ir žinoma aš padariau tą patį ką ir ji.
- Na supranti.. Papasakot?
- Viską nuo pradžių!- išsišiepė.
- Įsižiūrėjau vaikiną. Iš pirmo žvilgsnio.. Nepatikėsi,- nusijuokiau,- ir jis mane menkina prieš kitus..
- Trenk į snukį ir ramybė,- nusijuokė.
- Baik nuu.. Gerai jei rimtai, tai čia prieš porą dienų pasiūlė man Marta susitikt. Nu ir žodžiu, susitikom ir tada nuvarėm į kavinę ten pakalbėt dėl poros reikalų ir supranti... Taip žiūriu - Lukas ateina. Nu žinai, galvoju, gal čia tik šiaip kur nors netyčia, bet Marta atsistojo ir nuėjo, o Lukas prisėdo prie mano stalo.
- Nuu čia jau įdomu,- įdėmiai besiklausydama ištarė.
- Tai tu klausyk toliau,- sukikenau,- nu įsivaizduok, pradėjom kalbėtis.. Aišku po mano kūną lakstė milijonai skruzdėlių, o širdis trankėsi kaip pasiutus, bet čia neesmė. Ir jis sako eime į lauką - kai ką patikrinsiu. Ir išėjom ir tada..
- Tada?
- Tada..
- Ei nu, nenervink,- nusijuokė,- sakyk jei sakai.
- Tada mes pasibučiavom. Na tiksliau jis mane pabučiavo.
- JIS? Tave?!
- Taip..
-Ohoo..-nusistebėjo,- kaip čia man dabar teisingai reikėtų tai suprast?
- Na tiesą sakant to pati nesupratau.. Tiesiog žinai, tokia netikėta "dovanėlė".
- Kuri tau patiko, taip?- greitai sumurmėjo Miglė.
- Na, neneigsiu.. Visai patiko,- paraudau.
- Šaunuolė, kad pripažinai.. O kas buvo po to?
- Įsėdau į taksi ir išvažiavau.
- Tu turbūt juokauji?- pradėjo juoktis.. Garsiai.
- Nee.. Tiesą sakant nors ir kaip gaila, bet aš rimtai.
- Tu nesveika,- nusijuokė,- reikėjo paflirtuoti..
- Turbūt, kad tuo metu šis reikalas man buvo pačioje paskutiniausioje vietoje..
- Taipp.. Tau gi visada kas susiję su meile yra paskutinėj vietoj.. Žiūrėk, aš tave per savaitgalį pamokysiu kai ko. Gerai?
- Kas tas "kai kas"?
- Na pamatysi, bet rytoj. Šiandien dar nesakysiu.
- Gerai,- nusijuokiau.
Atsistojome nuo suoliukų ir nuėjome nusipirkti ledų. Aš kaip ir visada savo mėgstamiausių - "Rafaelo" skonio ledų, o ji miško uogų. Vaikščiojom ilgai ilgai, kol pagaliau priėjome.. Gražią vietą. Ten kiek tolėliau pamačiau ne ką kitą, o Karolį. Su mergina. Bučiavosi. Kažkada ir aš buvau tos merginos vietoj, bet dabar esam tiesiog labai geri draugai.
- Ei, Karoli!- sušuko Miglė.
- Tylėk,- patempiau ją už rankos.
- Žiūrėk su kuo aš,- nusijuokė.
- O, Gerda! Labas!- pasigirdo kaip ir visada jo labai gražus balsas iš toliau.
Aišku jis vos po kelių sekundžių pribėgo prie manęs ir stipriai stipriai apkabino.
- Dieve, Karoli, koks tu gražus!- puoliau jį girti.
- Tu irgi graži, kaip ir visada!- meilinosi.
- Na, ne..
- Taip, taip! Nesiginčyk su manimi, juk ir pati žinai, kad beprasmiška.
- Na taip.
Pastebėjau, kad už Karolio nugaros link mūsų žingsniavo.. Simona?! Juk ji mano klasiokė ir viena iš geresnių draugių!
- Amm..- nustebau,- jūs..- striginėdama bandžiau paklausti,- draugaujat?
- Taip, kaip matai.. Jau porą savaičių,- vietoj Karolio atsakė Simona.
- Džiaugiuosi už jus,- patapšnojau Karoliui į petį,- jūs atrodot nuostabiai.
Jie susižvalgė.
- Tai, mes gal lėksim?- suvalgiusi paskutinį gabalėlį vaflio pasakė Miglė.
- Geraai, mes irgi,- šyptelėjo Simona,- be to, Gerda, kiek laiko būsi Klaipėdoje?
- Rytoj išvykstu. Vakare.
- Tai gerai atbūk ir praleisk laiką,- nusišypsojo,- džiaugiuosi, kad turėjau dar vieną progą tave pamatyti.
- Aš tave taip pat,- apkabinau ją.- Na, iki!
Nesistengiau ilgai užmegzti pokalbio, kadangi tiesiog tingėjau. Norėjau dar pasikalbėti su Migle apie viską..
- Tai kur einam?
- Turiu pinigų.. Einam į kokią nors piceriją, mirštu kaip noriu valgyti! Ryte suvalgiau, na tiksliau turėjau progą suvalgyti vos du sumuštinius.
- Gerai, eikim ten,- parodė pirštu į mano visą laiką kai čia gyvenau mėgstamą piceriją.
Vos po minutės - jau vartėme meniu. Žinoma, užsisakiau trijų sūrių picą, kadangi kitokios nemėgstu ir greitai sulaukiau jos ant savo stalo - na dar aišku, sulčių ir desertas.. ledai! Su Migle man visada gera. Bevalgydamos kalbėjomės apie įdomius dalykus, į kuriuos įeina.. Vaikinai.
- Tai turi vaikiną? Jau?- pasiteiravau.
- Teip,- nusijuokė.
- Ei nu, nebūk dar viena,- šyptelėjau,- kas tas laimingasis?
- Aurimas.
- Tas kuris tau patiko?
- Būtent!
- Kaip tau pavyko?!
- Na, tai nėra labai jau sunku. Tiesiog supranti, reikia noro ir svarbiausia - abipusių jausmų.. O toliau viskas bus labai labai lengva.
- O taip.. Lengva. Tau.
- Dieve, tu neprastesnė už mane!- paguodė.- Kaip tik, daug geresnė.
- Taip, taip.. Kurgi ne,- nusičiaudėjau.
- Į sveikatą. Nesiginčyk su manimi, juk BEPRASMIŠKA.
-Tu teisi.
Sukikenome ir valgėme. Savo picą baigiau - desertą greitai sušveičiau ir liko tik lėkštė, šakutė, stiklinė, peilis, dar viena stiklinė ir viskas. Susimokėjusios - vėl ėjome pasivaikščioti ir dairėmės gražių vaikinų kurių Klaipėdoje niekada netrūko.
- Žiūrėk,- parodė pirštu,- gražus tas..
- O taip,- nusijuokiau,- balvonas.
- Ei nu,- kreivai pasižiūrėjo.
- Gerai gerai.. Nepyk, pajuokavau..
Žvalgėmės toliau, kol nepastebimai greitai laikrodis negailestingai išmušė šešioliktą valandą..
- Žinai,- atsidusau,- gal eikim prie jūros? Seniai ją mačiau..
- Žinoma, galim,- jos gražios akys pažvelgė į mane,- bet kas tau? Tu atrodai liūdna..
- Prisiminimai.. Žinai, na.. Kažkada čia buvo gera. Kai čia buvau. Ilgesys..
- O taip.. Man irgi buvo be proto gera, kai tu čia gyvenai.. Dabar kažkaip mano gyvenimas aprimo tiesą sakant,- pagaliau pasiekus kopas ėjome per smėlį. Nesvarbu, kad jis šaltas, mes ėjom basomis..- dabar kažkaip mano gyvenimas pasidarė daug banalesnis.. Liūdnesnis.
Atsisėdome ant suolelio. Ir toliau kalbėjomės.. Lyg senos močiutės.
- Taip.. Vilniuje man tiesą sakant nepatinka.- atsidusau ir pažvelgiau į jūrą. Ji buvo nerami,- neturiu ką veikti.. Nuobodu. Nenoriu niekur eiti. O prisimenu, kažkada labai norėjau gyventi kitame mieste. O dabar net nebenoriu ten grįžti..
- Sakoma visur gerai kur mūsų nėra,- šyptelėjo,- sutinki?
- Taip. Visiškai. Visomis šešiomis.
- Šešiomis?- kaip į nesveiką pažvelgė ji į mane.
- Na čia buvo šiaip.. Mintis. Ką tik į galvą šovusi,- sukikenau ir nepajaučiau kaip ant mano skruosto išriedėjo viena, sūri ašara.
- Verki?
- Taip.. Turbūt.
Tarp mūsų stojo tyla. Mano akys vis žvelgė į nepaklusnias jūros bangas, į saulę, kuri akinamai švietė į mano nuo ašarų blizgančias akis ir į dangų, kuris beveik susikirto su tamsesniu dangaus skliautu.
- Žinai ką? Nėra ko verkti, Gerda!
- Taip..- pažvelgiau į ją,- jau nebeverkiu, matai?- nusivaliau ašaras,- ir turiu pasiūlymą.. Nesveiką kaip ir mūsų draugystė.
- Koks jis?
- Išdrįstum dabar, padėt pinigus, batus ir telefoną ant smėlio ir kartu su manim eiti pašokinėti į bangas?
- Tu rimtai?- jos akys nušvito.
- Visiškai rimtai.
- Laisvai, nors atrodo, kad jūra šaltoka..- ėmė juoktis.
- Ai man nesvarbu,- pažvelgiau į Miglę,- man svarbu gerai praleisti savaitgalį ČIA.
Mes netoli jūros padėjome savo daiktus, nebijojome, kad pavogs, nes žmonių čia beveik nebuvo - be to, mes buvom netoliese. Susikabinusios už rankų įbėgome į jūrą. Man ėmė gelti kojas, bet nepaisant to, ėjau giliau.. Ir dar giliau. Ir tada sušilom, bet tam prireikė mažiausiai dešimties minučių.
- Ššššaltaa..- drebėdama ištarė.
- Man irgi, bet.. Turėsiu patį kvailiausią ir tuo pačiu mieliausią prisiminimą savo gyvenime!
- Aš taip pat.- pažvelgė į jūrą,- opaa, atkeliauja banga!
- Ką darysim?
- Atlaikysim,- nusijuokė.
Banga trenkėsi į mūsų nugaras. Man pasidarė dar šalčiau. Turbūt kvailesnio dalyko gyvenime nesu dariusi - ėjusi maudytis su DRABUŽIAIS?! Bet man nesvarbu, ką pamanys aplinkiniai. Mūsų draugystė tokia pat nesveika kaip ir mes pačios.
- Gal lipkim iš vandens? Man velniškai šalta..
Lažinuosi, kad vandens temperatūra buvo kokie +aštuoni laipsniai. Bet man tai nerūpėjo, o juo labiau Miglei. Po kelių minučių išsiropštėme iš jūros, kadangi bangos grįžtančios atgal į jūrą mus traukė atgal, bet išlipome.. Ir buvom šlapios kaip viščiukai! Eidamos atgal namo drebėjom, bet buvom laimingos, kad padarėm kažką nesveikai nuostabaus!
* * *
- O viešpatie brangus, ką jūs darėt?!- tokia buvo Miglės mamos reakcija kai jis mus išvydo.. šlapias.
- Liijooo..- bet ką pasakė Miglė.
- Migle, nemeluok, lauke net nebuvo apsiniaukę.
- Na, mus aptaškė..- įsikišau.
- Netikiu,- nustebo.
- Gerai.. Mes išsimaudėm. Jūroj.
- KĄ?!
- Bet viskas gerai, tik trumpam įlindom.- teisinausi.
- Dar to betrūko.. Mergos gi mąstykit ką darot, susirgsit, peršalsit..
- Viskas gerai, mums tereikia persirengt.
Sukikenom ir nuėjom į palėpę. Ten mes persirengėm ir įlindom į sausus drabužius, žinoma dar prieš tai išsimaudėm ir vėl kaip naujai gimusios! Trumpam atsigulėm ant lovos ir pradėjom žiūrėti televizorių. Na tik porai minučių, nes man vis dar buvo pakankamai šalta. Ir laikrodis išmušė aštuonioliktą valandą.
- Man skauda gerklę..- pradėjo skųstis Miglė.
- Man irgi truputį,- nusijuokiau ir atsikosėjau.
- Prasideda. Dabar mums bus amen, neprakalbėsim,- stengėsi pakelti man nuotaiką.
- Ai koks skirtumas.- nusiprunkščiau.
Taip praėjo aštuoniolikta, devyniolikta, dvidešimta valanda.. Prie televizoriaus?!
- Einam kur nors!!
- Siūlyk kur.
- Į klubą.
- Mus ten įleis?- nustebau.
- Dirba pažįstamas, todėl taip.
- Tada lekiam!
Greitai persirengiau į aptemptas tamsias kelnes ir gražią palaidinę, bei užsimečiau odinę striukę. Atrodžiau visai gražiai. Miglė mane truputį "padažė". Blakstienas, pudra (??? nuo kada leidžiuosi?). Ir štai - atrodėm visai neblogai. Sakyčiau.
- Kur einat?
- Į klubą..
- Gerai,- palingavo jos mama,- grįžkit tik..
- Pasistengsim,- sukikenom.
Labai greitai dingome iš namų. Apsidžiaugiau dėl vieno dalyko, kad tas klubas buvo visai netoli, todėl pareiti pavyks. Prisėlinom prie jo - prie šio pastato iš kurio jau girdėjosi tranki ir vežanti muzika mačiau daug žmonių - rūko, leidžiasi narkotikus..
- Koks čia klubas?
- Fainas, dažnai čia lankausi.
- Ahm,-apsidairiau,- tikrai fainas..
- Nekreipk dėmesio,- nutaisė nepasitenkinimo miną,- viskas visiškai kitaip negu atrodo iš lauko.- Sveikas, Darijau, įleisi?
- Žinoma, užeikit,- mirktelėjo Miglei.
UU.. Klubas tikrai neblogas. Žmonių kaip skruzdžių - pilna, taip pat aplinka graži, muzika tobula - man čia jau patinka! Migle nusitempė mane į maždaug vidurį ir pradėjo šokt. Na aišku ką man daryti - prisijungiau ir aš, kol galiausiai po valandos šokių nusikaliau. Daug vaikščiojau. Bet Miglė tai energinga - šoka!! Vis dar. Aš atsisėdau prie tuščio staliuko, atėjo ir Miglė - užsakė alkoholinių gėrimų kurių aš nevartojau.. Iki šiol.
Ji užsakė man tekilos - sakė bent pabandyt, jei ką ji pati išgers.
Ir man patiko.. Išgėriau dar vieną.. Ir dar vieną.. Tada pašokauu.. Išgėriau ir dar vieną.. Ir tada susipažinau su vaikinu. Gražiu.. Ir išgėrėm dar vieną..
UŽSIDARYMO LAIKAS!
Truputį svyruodamos, kartu su Migle patraukėm namo. Buvo ketvirta.. Nakties/ryto. Grįžom namo ir patyliukais užsiropštėm į viršų ir sulindom į vieną lovą. Miegoti. Koks skirtumas, kad su drabužiais, aš per daug tingėjau juos nusiimti.
- Žinai, man šiandien patiko,- nusičiaudėjau.
- Man irg...- užmigo Miglė.
2012 m. balandžio 22 d., sekmadienis
Administratorės laiškiukas
Laabas!
Kaip gyvenat? Tikiuosi, kad visi kurie dabar užsuko į šios istorijos blog'ą gerai. Tiesa, rytoj jau pirmadienis, bet praėjus jam, nepastebėsim, kaip greitai praeis savaitė.. Na, bet nekalbant apie tai.. Visi atkreipėte dėmesį, kad pagaliau pakeičiau foną, nes praeitas man jau buvo kiek pabodęs.. Na, bet nekalbant apie tai.. Manau, kad šis fonas yra užuomina į artėjančius naujesnius įrašus. Šiandien pakoregavau savo įrašų planą kurį turiu pasirašiusi sąsiuvinyje, kiek patobulinau :D
Na, bet nekalbant apie tai.. Manau, kad man bus labai lengva parašyti septintą įrašą, kadangi tai kas maždaug ten vyks su draugais Klaipėdoje esu suplanavusi. Bet prieš pasirodant įrašui (netikiu, kad šiandien man pakils ranka parašyt naują įrašą.. Nebent netyčia dėl to, kad rytoj mokykloje rašysime tekstą greičiui) norėčiau paprašyti visų, kurie skaito istoriją bet netapę sekėjais - nepatingėkite tapti :) Ir dabar pasistengsiu kaip galėdama greičiau kelti naujus įrašus, aišku kas dieną to tikrai nebus..
Na, bet dar kai ko nepaminėjau - gal yra norinčių FB puslapių tapti partneriais? (tik jau ne nauji..) Arba blog'ų, istorijų? Nes greitai užsiimsiu tvarkyti partnerius. :)
Kol kas sakyčiau tiek. Nepamirškite pakomentuoti 6 įrašo (komentarų mažaiii..), spausti reakcijas, tapti sekėjais ir panašiai. :) Bandysiu susigrąžinti nemažai skaitytojų kurių netekau dėl neaktyvumo.
Be to, dar ne viską blog'o dizaine sutvarkiau, bet.. Einant laikui sutvarkysiu :)
Tai tiek šiam kartui,
palikit po pranešimu nuomones ko norėtumėt, nuomones apie foną ir panašiai ir nepamirškit parašyti dėl partneriavimo..
Monika. :))
P.S. kas klauso M-1? :D (tikiuosi, 1D bus pirmo <3)
Bai :*
Kaip gyvenat? Tikiuosi, kad visi kurie dabar užsuko į šios istorijos blog'ą gerai. Tiesa, rytoj jau pirmadienis, bet praėjus jam, nepastebėsim, kaip greitai praeis savaitė.. Na, bet nekalbant apie tai.. Visi atkreipėte dėmesį, kad pagaliau pakeičiau foną, nes praeitas man jau buvo kiek pabodęs.. Na, bet nekalbant apie tai.. Manau, kad šis fonas yra užuomina į artėjančius naujesnius įrašus. Šiandien pakoregavau savo įrašų planą kurį turiu pasirašiusi sąsiuvinyje, kiek patobulinau :D
Na, bet nekalbant apie tai.. Manau, kad man bus labai lengva parašyti septintą įrašą, kadangi tai kas maždaug ten vyks su draugais Klaipėdoje esu suplanavusi. Bet prieš pasirodant įrašui (netikiu, kad šiandien man pakils ranka parašyt naują įrašą.. Nebent netyčia dėl to, kad rytoj mokykloje rašysime tekstą greičiui) norėčiau paprašyti visų, kurie skaito istoriją bet netapę sekėjais - nepatingėkite tapti :) Ir dabar pasistengsiu kaip galėdama greičiau kelti naujus įrašus, aišku kas dieną to tikrai nebus..
Na, bet dar kai ko nepaminėjau - gal yra norinčių FB puslapių tapti partneriais? (tik jau ne nauji..) Arba blog'ų, istorijų? Nes greitai užsiimsiu tvarkyti partnerius. :)
Kol kas sakyčiau tiek. Nepamirškite pakomentuoti 6 įrašo (komentarų mažaiii..), spausti reakcijas, tapti sekėjais ir panašiai. :) Bandysiu susigrąžinti nemažai skaitytojų kurių netekau dėl neaktyvumo.
Be to, dar ne viską blog'o dizaine sutvarkiau, bet.. Einant laikui sutvarkysiu :)
Tai tiek šiam kartui,
palikit po pranešimu nuomones ko norėtumėt, nuomones apie foną ir panašiai ir nepamirškit parašyti dėl partneriavimo..
Monika. :))
P.S. kas klauso M-1? :D (tikiuosi, 1D bus pirmo <3)
Bai :*
2012 m. balandžio 20 d., penktadienis
6 įrašas. Dar daugiau klausimų
Penktadienis
Vienintelis dalykas kuris šiandien mane džiugino buvo tas, kad šiandien penktadienis. Pagaliau. Viena savaitė naujoje mokykloje jau bus baigta, bet po savaitgalio prasidės kita.. O po kito savaitgalio dar kita, kol galiausiai nenorėsiu įžengti į mokyklą.. Arba ne. Dar neprašvitus, kai laikrodis terodė vos penktą valandą su keletu minučių, išlipusi iš lovos ir iš plataus stalčiaus,iš po knygomis išsitraukiau karamelinės spalvos dienoraštį. Paskutinysis įrašas buvo sekmadienį. "Kodėl gi jo nepapildžius? Laiko iki mokyklos dar daug..". Pagaliau pasiėmusi spalvingą tušinuką, pradėjau rašyti lyg visos savaitės istoriją.
"2012 m., balandžio 6 diena
Turbūt pati pirma diena mokykloje buvo baisiausia. Nieko nepažįstu, nežinau nei kas kur yra, nei dar ką.. O dar pradžioje savaitės ir koją pasitempt sugebėjau. Turbūt Klaipėdoje daug geriau. Buvo. Ten nebuvo jokio elito, visi savi. Pasiilgau Klaipėdos. Mano miesto.. Vilnius tiesą sakant, man kažkoks.. Netoks. Sunku čia pritapti, galų gale su draugais tas pats. Bent jau pas mane klasėje visi tokie baikštūs atrodo, niekas neprieina, nepasako "labas". Visi lyg uždari. Arba tik man taip atrodo.
Turbūt pati pirma diena mokykloje buvo baisiausia. Nieko nepažįstu, nežinau nei kas kur yra, nei dar ką.. O dar pradžioje savaitės ir koją pasitempt sugebėjau. Turbūt Klaipėdoje daug geriau. Buvo. Ten nebuvo jokio elito, visi savi. Pasiilgau Klaipėdos. Mano miesto.. Vilnius tiesą sakant, man kažkoks.. Netoks. Sunku čia pritapti, galų gale su draugais tas pats. Bent jau pas mane klasėje visi tokie baikštūs atrodo, niekas neprieina, nepasako "labas". Visi lyg uždari. Arba tik man taip atrodo.
Tiesa, norėčiau į tave, brangus dienorašti, parašyti tai, ką norėčiau atsiminti amžinai.. Įsimylėjau Luką. Jis mano klasiokas, kuris yra kiek pasikėlęs, žinoma, man dažnai Klaipėdoje pavykdavo užsikabinti ant meilės iš pirmo žvilgsnio kabliuko. Įsimylėjau jį. Ir vakar nutiko vienas iš gražiausių ir baisiausių dalykų mano gyvenime. Kartu. Tiesiog papuoliau į "draugės" Martos spąstus ir galiausiai Lukas mane pabučiavo. Man patiko, bet nepatiks tai, kas greičiausiai vyks mokykloje.
Ir turbūt..."
- Nemiegi?- į kambarį kaip vijurkas įsisukusi savo švelniu ir vaikišku balseliu ištarė mažoji sesutė Milda.
- Nebe.. -apsidariau,- kaip matai.
- Palydėsi šiandien mane į darželį?- išdidžiai paklausė.
- O tai..-nutilau,- mama?
- Ji juk į darbą važiuos.. Pirmą dieną,- pasiėmė nuo sofos žaisliuką.
- Ji juk į darbą važiuos.. Pirmą dieną,- pasiėmė nuo sofos žaisliuką.
- O tėtis?
- Neklausiau..
- Ah.- atsidusau,- tai turbūt, kad teks... Nebent tėtis mane išgelbės,- tyliai ištariau.
Mildutė šyptelėjo ir nubėgo į savo kambarį, o aš apsirengiau. Kaip ir kiekvieną rytą.. Savo tamsiomis šukomis kelis kart perbraukiau per plaukus ir susirišau juos. Vėl. Pats metas pusryčiams!
- Labas, tėtis tave nuveš su sese. Sėkmės mokykloj,- greitai ištarusi šiuos žodžius mama puolė siautis batų.
- Labas.. Gerai,- pažvelgiau į ją, - o tau, sėkmės darbe.
Mama atsakė šypsniu ir išėjo pro duris. Pažvelgusi pro arką išvydau tėtį kuris jau buvo susiruošęs, sėdėjo ant lovos ir spoksojo į televizorių. Kaip ir visada.
- Nuveši?- maloniai paklausiau.
- O tai kaip kitaip,- šyptelėjo.
Atsakiau tuo pačiu.
- Ai, palauk,- sustabdė jis mane.
- Ką?
- Kada norėtum į Klaipėdą? Savaitgaliui.. Gal šiam?
Mano veide pagaliau atsirado didžiulė šypsena. KLAIPĖDA!!
- Šį savaitgalį?- su džiaugsmu netikėdama pakartojau.
- Taip,- šyptelėjo.- Tiktų, ar nori kitą?
- Paklausiu Miglės ar galėsiu pas ją pabūti iki sekmadienio vakaro..
- Gerai. - nusišypsojo.
Tuo mūsų kalba ir baigėsi. Aišku, bent viena gera naujiena tada, kai vos ne viskas slysta iš po kojom. Po kelių minučių ir vėl pavyko tvirtai atsistoti ant žemės - tėčio tamsi "Opel" mašina sustojo prie mokyklos takelio. Į savo šaltas (kaip niekada) rankas pasiėmiau kuprinę ir vikriai išlipau iš mašinos. Na, o dar vikriau priėjau prie mokyklos durų ir sutelkusi visas jėgas jas atidariau. Keista, bet šiandien į pamoką nepavėlavau. Pasisekė!
Prisikalbėjau.
Sulig šiais žodžiais, kad man pasisekė suskambo tas bjaurus skambutis. Vos ne bėgomis atsiradau rūbinėje, kaip ir kiekvieną rytą nusirengiau ir nuėjau į.. Geografijos kabinetą.
- Kodėl vėluoji?- piktai išrėžė mokytoja.
- Pramiegojau.. Truputį,- paraudau. Mano akys iš karto puolė ieškoti Luko. Atsitiko vienas keistas dalykas - jis sėdėjo gale vienas, Karolinos nesimatė ir jis nebesijuokė. Žiūrėjo į mane rimtai, atrodo, lyg žiūri kaip į visai kitokią asmenybę.
Nepaisant to, kad mane užplūdo mintys, mokytoja liepė man sėstis. Bet aišku, pažadėjo, kad parašys pastabą į dienyną. Ai tiek to, tegu rašo, kas man. Prisėdau prie Martos - po vakar dar kiek ant jos pykau, bet.. Turbūt nemoku ilgai pykti. Ji visą pamoką buvo nusiminusi ir nuleidusi galvą, o paklausti kas yra neišdrįsau. Turbūt ji mano, kad aš ant jos dar pykstu. Aišku, kaip visada klysta.
- Kas yra?- trinktelėjau nestipriai jai į petį.
- Ne nieko,- nepakėlė akių,- turbūt pyksti ant manęs.. Na, supranti, aš tiesiog..
- Viskas gerai,- šyptelėjau,- pamiršk.
- Negaliu. Neišeina iš galvos,- sunerimusi pasakė.
Pažvelgiau į mokytoją - ji į mane pasižiūrėjo dar piktesniu žvilgsniu negu ryte.
- Panele, Gerda,- šiurkščiai pasakė,- gal gali pagaliau su Marta NUTILTI?
- Taip, atsiprašau.
Nepajaučiau, kaip mano galva pasisuko link Luko. Jis pažvelgė į mane ir šyptelėjo. Nežinau ar tas šypsenėlė buvo iš geros ar iš blogos pusės. Tiesiog žinau, kad jis buvo skirtas man, kadangi daugiau niekas išskyrus manęs nepažvelgė į jį. Nusisukau ir paklusniai nenorėdama daugiau susilaukti mokytojos pastabų, ramiai sėdėjau likusią pamokos dalį. Pagaliau skambutis. Susidėjusi knygą ir penalą į kuprinę, į kitos pamokos kabinetą judėjau su Marta. Kaip ir visada stengiausi užmegzti kalbą einant.
- Kas yra?- pasiteiravau.
- Bijau, kad tu pyksti.. Dėl vakar,- pažvelgė į mane. Jos akys buvo paraudusios.
- Nepykstu, viskas pamiršta, viskas gerai,- šyptelėjau,- be to, man patiko.
- Am. Patiko kas?
- Bučinys.
- Tada man ramiau,- nusišypsojo.
Pasidėjusios daiktus nuėjome pasivaikščioti po mokyklą. Nenorėjau stovėti prie klasės, kur dauguma yra drovūs žmonės, o tarp jų tikrai nedrovus - Lukas. Bevaikštant mes su Marta šnekučiavomės apie vakar dieną.. Ir tiesą sakant man į galvą šovė vienas klausimas.
- Vakar man parašei, kad nori padėt.. Ką tu turėjai galvoje?- nustebau.
- Na, supranti...- atsiduso,- akivaizdu, kad jis tau patinka.
- Nemanau..
- Dabar jau tikrai akivaizdu, tai pamaniau..-apsidairė,- tiesiog maniau, kad ir Lukas tau kažką jaučia.
- Į tokią bjaurią paną nežiūrėčiau,- iš nugaros pasigirdo tas pats, kartais švelnus ir mielas, o kartais piktas ir bjaurus Luko balsas.
-Tu mus girdėjai?- pažvelgiau ir į vieną ir į kitą.
- Nepyk..- vėl puolė atsiprašinėt.
- Kas čia vyksta po galais?!- piktai ištariau.
- Nagi, pasakyk, Marta. Pasakyk,- bandė ją pastūmėti link nežinia kokios tiesos.
- Neturiu ką,- pyktelėjo ši.
- Ką jūs slepiat?
Marta pažvelgė į Luką ir nuėję truputį atokiau pasikalbėjo. Vos kelias minutes, kurios man atrodė tokios ilgos..
- Rytoj,- sugniuždytu balsu atsakė į mano "klausimą" Marta.
- Kas rytoj? Aš noriu dabar ir čia!
- Nebūk tokia užsispyrus,- paprieštaravo Lukas.
- Su tavimi iš vis nekalbu.
- O aš kalbu,- šyptelėjo,- taigi turėtum džiaugtis..
- Neturiu dėl ko,- piktai paprieštaravau.
- Turi.. Su tavimi kalbasi tavo mylimasis, argi čia ne laimė?- pasirodo, kad tik ką tik prisiminė vakar dieną.
- Užsičiaupk!- trenkiau jam antausį. Tiesa, niekada man neteko to daryti, bet visada būna pirmas kartas.
- Gal pakartoti prieš visą mokyklą tai, kas nutiko vakar vakare?- šyptelėjo.
- Nedrįsk.
- Gerai, net nenorėčiau to kartoti,- šyptelėjo,- It's disgusting.
- Niekas neparašė vakar daryti to, ką vadini disgusting,- atsakiau jam panašiai kaip ir jis man pareiškė.
Mūsų akys susidūrė. Jo akys buvo tobulos. Žvelgė su galbūt trupučiu neapykantos, bet ir su trupučiu gėrio. Jo veidas tobulas - atrodė tokios švelnios odos kuri taip pat atrodė visiškai lygi.. Nuo jo dvelkė turbūt patys nuostabiausi kvepalai kuriuos esu kada nors užuodusi.. Jis visas tobulas.. Bent jau aš jį tokį matau.
- Reikėjo patikrinti Martos metodą.- pradėjo pusiau teisintis ir vėl čia kišti Martą.
- Martos metodą?
- Atsiprašau, aš negaliu,- pravirkusi ištarė ir apsisukusi nuėjo į koridoriaus galą, kuriame buvo mergaičių tualetas.
- Kas jai?- savo skaidriomis akimis pažvelgiau į Luką.
- Sakė rytoj.. Tai rytoj,- bravo, jam pavyko mane sudominti.
- Lukai, būk geras.. Pasakyk, su kuo tai susiję.
- Su visais mumis. Trimis, keturiais ar net penkiais.
- Ką? Kas dar du?
- Karolina, Ieva.. Negi jas pamiršai?
- Ne.. O kuo jos čia dėtos?
- Ar tu nesupranti lietuviškai, ar ką? Pasakė rytoj, vadinasi rytoj. Išsiaiškinsim truputį, šiandien tiesiog nėra noro,- šelmiškai nusišypsojo.
- Gerai jau,- kaip tik šiuos žodžius ištariau vos nuskambėjus skambučiui.
Greitai nužingsniavau iki klasės, bet ten neberadau nei Martos, nei jos daiktų nei galų gale jos kuprinės. Šį kart teko sėdėt man vienai. Antroji pamoka praėjo labai greitai, trečia dar greičiau, ir ligi šiol nemačiau Martos(po galais, kur tu dingai??!). Šiandien. Pagaliau įpusėjus ketvirtai pamokai pro duris kiek nervinga įžengė Marta. Tiesą sakant nesitikėjau, kad šiandien dar kartą turėsiu progą ją pamatyti. Ji atrodė labai daug verkusi (kodėl??), susinervinusi. Vos jai praėjus pro mane - pajaučiau cigarečių kvapą, kurio visą savo gyvenimą nemėgstu. Man nuo jo norisi kosėt. Ir ne išimtis. Nusikosėjau.
- Kur tu buvai?- puoliau klausinėti.
- Galėtum eiti šiandien pėsčiomis namo?
- Gaal,- pažvelgiau į savo koją, - manau, galėčiau.
- Gerai, tada ir pasikalbėsim,- pasiėmusi nosinę nusivalę dar truputį likusio nutekėjusio tušo.
- Aha..
Tyla. Ji nekalba, aš nekalbu ir nesuprantu, kas po galais čia vyksta?! Kokios problemos, ar kas.. Lukas sakė, kad rytoj aiškinsimės, nors jam tiesą sakant nieko nepadariau, Marta negali susitvardyt, verkia, Ieva su Karolina irgi čia įsikišusios. Ir pagrindas šioje problemoje kurios net nežinau esu aš. Kodėl? Nesuprantu, ar tas bučinys ką nors pakeitė? Juk neturėtų, be to jis buvo pusiau.. Priverstinis.
* Administratorės mažas laiškelis : įrašas nėra super ypatingas, bet pagal savo istorijos planą jo ir neplanavau tokiu padaryti. Šis - laisvas, paprastas, su intriga daugelyje vietų įrašas.. 7-asis jau bus veiksmingesnis. Tai tiek, labai nepeikit atraskit ką nors gero :)
P.S. į varymų komentarus neatsakysiu, nebent į kokius normalius klausimus ir nuomones apie įrašą.
Visgi dažniausiai paprastume kaip vienas anonimas sakė slypi įdomumas"
Prisikalbėjau.
Sulig šiais žodžiais, kad man pasisekė suskambo tas bjaurus skambutis. Vos ne bėgomis atsiradau rūbinėje, kaip ir kiekvieną rytą nusirengiau ir nuėjau į.. Geografijos kabinetą.
- Kodėl vėluoji?- piktai išrėžė mokytoja.
- Pramiegojau.. Truputį,- paraudau. Mano akys iš karto puolė ieškoti Luko. Atsitiko vienas keistas dalykas - jis sėdėjo gale vienas, Karolinos nesimatė ir jis nebesijuokė. Žiūrėjo į mane rimtai, atrodo, lyg žiūri kaip į visai kitokią asmenybę.
Nepaisant to, kad mane užplūdo mintys, mokytoja liepė man sėstis. Bet aišku, pažadėjo, kad parašys pastabą į dienyną. Ai tiek to, tegu rašo, kas man. Prisėdau prie Martos - po vakar dar kiek ant jos pykau, bet.. Turbūt nemoku ilgai pykti. Ji visą pamoką buvo nusiminusi ir nuleidusi galvą, o paklausti kas yra neišdrįsau. Turbūt ji mano, kad aš ant jos dar pykstu. Aišku, kaip visada klysta.
- Kas yra?- trinktelėjau nestipriai jai į petį.
- Ne nieko,- nepakėlė akių,- turbūt pyksti ant manęs.. Na, supranti, aš tiesiog..
- Viskas gerai,- šyptelėjau,- pamiršk.
- Negaliu. Neišeina iš galvos,- sunerimusi pasakė.
Pažvelgiau į mokytoją - ji į mane pasižiūrėjo dar piktesniu žvilgsniu negu ryte.
- Panele, Gerda,- šiurkščiai pasakė,- gal gali pagaliau su Marta NUTILTI?
- Taip, atsiprašau.
Nepajaučiau, kaip mano galva pasisuko link Luko. Jis pažvelgė į mane ir šyptelėjo. Nežinau ar tas šypsenėlė buvo iš geros ar iš blogos pusės. Tiesiog žinau, kad jis buvo skirtas man, kadangi daugiau niekas išskyrus manęs nepažvelgė į jį. Nusisukau ir paklusniai nenorėdama daugiau susilaukti mokytojos pastabų, ramiai sėdėjau likusią pamokos dalį. Pagaliau skambutis. Susidėjusi knygą ir penalą į kuprinę, į kitos pamokos kabinetą judėjau su Marta. Kaip ir visada stengiausi užmegzti kalbą einant.
- Kas yra?- pasiteiravau.
- Bijau, kad tu pyksti.. Dėl vakar,- pažvelgė į mane. Jos akys buvo paraudusios.
- Nepykstu, viskas pamiršta, viskas gerai,- šyptelėjau,- be to, man patiko.
- Am. Patiko kas?
- Bučinys.
- Tada man ramiau,- nusišypsojo.
Pasidėjusios daiktus nuėjome pasivaikščioti po mokyklą. Nenorėjau stovėti prie klasės, kur dauguma yra drovūs žmonės, o tarp jų tikrai nedrovus - Lukas. Bevaikštant mes su Marta šnekučiavomės apie vakar dieną.. Ir tiesą sakant man į galvą šovė vienas klausimas.
- Vakar man parašei, kad nori padėt.. Ką tu turėjai galvoje?- nustebau.
- Na, supranti...- atsiduso,- akivaizdu, kad jis tau patinka.
- Nemanau..
- Dabar jau tikrai akivaizdu, tai pamaniau..-apsidairė,- tiesiog maniau, kad ir Lukas tau kažką jaučia.
- Į tokią bjaurią paną nežiūrėčiau,- iš nugaros pasigirdo tas pats, kartais švelnus ir mielas, o kartais piktas ir bjaurus Luko balsas.
-Tu mus girdėjai?- pažvelgiau ir į vieną ir į kitą.
- Nepyk..- vėl puolė atsiprašinėt.
- Kas čia vyksta po galais?!- piktai ištariau.
- Nagi, pasakyk, Marta. Pasakyk,- bandė ją pastūmėti link nežinia kokios tiesos.
- Neturiu ką,- pyktelėjo ši.
- Ką jūs slepiat?
Marta pažvelgė į Luką ir nuėję truputį atokiau pasikalbėjo. Vos kelias minutes, kurios man atrodė tokios ilgos..
- Rytoj,- sugniuždytu balsu atsakė į mano "klausimą" Marta.
- Kas rytoj? Aš noriu dabar ir čia!
- Nebūk tokia užsispyrus,- paprieštaravo Lukas.
- Su tavimi iš vis nekalbu.
- O aš kalbu,- šyptelėjo,- taigi turėtum džiaugtis..
- Neturiu dėl ko,- piktai paprieštaravau.
- Turi.. Su tavimi kalbasi tavo mylimasis, argi čia ne laimė?- pasirodo, kad tik ką tik prisiminė vakar dieną.
- Užsičiaupk!- trenkiau jam antausį. Tiesa, niekada man neteko to daryti, bet visada būna pirmas kartas.
- Gal pakartoti prieš visą mokyklą tai, kas nutiko vakar vakare?- šyptelėjo.
- Nedrįsk.
- Gerai, net nenorėčiau to kartoti,- šyptelėjo,- It's disgusting.
- Niekas neparašė vakar daryti to, ką vadini disgusting,- atsakiau jam panašiai kaip ir jis man pareiškė.
Mūsų akys susidūrė. Jo akys buvo tobulos. Žvelgė su galbūt trupučiu neapykantos, bet ir su trupučiu gėrio. Jo veidas tobulas - atrodė tokios švelnios odos kuri taip pat atrodė visiškai lygi.. Nuo jo dvelkė turbūt patys nuostabiausi kvepalai kuriuos esu kada nors užuodusi.. Jis visas tobulas.. Bent jau aš jį tokį matau.
- Reikėjo patikrinti Martos metodą.- pradėjo pusiau teisintis ir vėl čia kišti Martą.
- Martos metodą?
- Atsiprašau, aš negaliu,- pravirkusi ištarė ir apsisukusi nuėjo į koridoriaus galą, kuriame buvo mergaičių tualetas.
- Kas jai?- savo skaidriomis akimis pažvelgiau į Luką.
- Sakė rytoj.. Tai rytoj,- bravo, jam pavyko mane sudominti.
- Lukai, būk geras.. Pasakyk, su kuo tai susiję.
- Su visais mumis. Trimis, keturiais ar net penkiais.
- Ką? Kas dar du?
- Karolina, Ieva.. Negi jas pamiršai?
- Ne.. O kuo jos čia dėtos?
- Ar tu nesupranti lietuviškai, ar ką? Pasakė rytoj, vadinasi rytoj. Išsiaiškinsim truputį, šiandien tiesiog nėra noro,- šelmiškai nusišypsojo.
- Gerai jau,- kaip tik šiuos žodžius ištariau vos nuskambėjus skambučiui.
Greitai nužingsniavau iki klasės, bet ten neberadau nei Martos, nei jos daiktų nei galų gale jos kuprinės. Šį kart teko sėdėt man vienai. Antroji pamoka praėjo labai greitai, trečia dar greičiau, ir ligi šiol nemačiau Martos(po galais, kur tu dingai??!). Šiandien. Pagaliau įpusėjus ketvirtai pamokai pro duris kiek nervinga įžengė Marta. Tiesą sakant nesitikėjau, kad šiandien dar kartą turėsiu progą ją pamatyti. Ji atrodė labai daug verkusi (kodėl??), susinervinusi. Vos jai praėjus pro mane - pajaučiau cigarečių kvapą, kurio visą savo gyvenimą nemėgstu. Man nuo jo norisi kosėt. Ir ne išimtis. Nusikosėjau.
- Kur tu buvai?- puoliau klausinėti.
- Galėtum eiti šiandien pėsčiomis namo?
- Gaal,- pažvelgiau į savo koją, - manau, galėčiau.
- Gerai, tada ir pasikalbėsim,- pasiėmusi nosinę nusivalę dar truputį likusio nutekėjusio tušo.
- Aha..
Tyla. Ji nekalba, aš nekalbu ir nesuprantu, kas po galais čia vyksta?! Kokios problemos, ar kas.. Lukas sakė, kad rytoj aiškinsimės, nors jam tiesą sakant nieko nepadariau, Marta negali susitvardyt, verkia, Ieva su Karolina irgi čia įsikišusios. Ir pagrindas šioje problemoje kurios net nežinau esu aš. Kodėl? Nesuprantu, ar tas bučinys ką nors pakeitė? Juk neturėtų, be to jis buvo pusiau.. Priverstinis.
SKAMBUTIS!
Visi kaip pasiutę puolė bėgti iš klasės, o aš kaip ir visada neskubėdama ir ramiai išėjau iš jos į paskutinę - penktą pamoką. Pasidėjusi daiktus suspaudžiojau telefone SMS žinutę mamai, kad namo pareisiu pėsčiomis, nemanau, kad turėčiau pasiklysti. Žinoma ji sutiko, nes greičiausiai būtų negalėjusi atvažiuoti manęs pasiimti. Be to, dar vienas geras dalykas yra tas, kad lauke pakankamai geras oras. Paskutinė pamoka - kūno kultūra, kurią mūsų klasei veda mūsų auklėtoja.
- Ateikit visi truputį!- pasigirdo skardus auklėtojos balsas.
- Kąą?- visi choru paklausė.
- Kas vyks į ekskursiją? Pakelkit rankas, turiu susirašyti.
Tiesa, su mama ir tėčiu dar apie tai nesikalbėjau, bet manau, kad vykti į Londoną man leis. Tikriausiai. Visgi ten dar keista, bet man neteko pabuvoti, būtų visai įdomu. Tad pakėliau ranką aš, Marta, dvi ar trys panelės kurių tarp kitko nepažįstu ir nepatikėjau savo akimis. Karolina, Ieva, Lukas ir.. Dovydas bei Kristis? Bus linksma. Ir net labai.
- Šaunu. Manau, kad dešimt vaikų surinksime, nes sakė, kad dar ir Sandra bei Aurelija vyks, tik šiandien jų nėra,- šyptelėjo,- galit eit vesti mankštą, bendrai, o tu, Gerda, pasilik truputį.
Pasilikau. Jau įsivaizdavau ko ji manęs paklaus - ar jie pasidarė draugiškesni ir panašiai.. O taip. Labai.
- Tai kaip tau dabar sekasi po klasės valandėlės?
- Neblogai.
- Dar kas nors kabinėjasi? Lenda? Ką nors daro, kas tau nepatiktų ar panašiai?
Žinoma, kad daro, bet juk pasakyt negaliu, kad mane per prievartą mane pabučiavo, kad rytoj kaip supratau turėtume susitikti ir aiškintis. Negi tai sakysiu? Aišku, kad ne.
- Ne, viskas daug geriau nei buvo,- pamelavau.
- Džiaugiuosi. Jei kas nors ir vėl bus blogai, nebijok ir pranešk, matai, kaip viskas greitai susitvarko,- šyptelėjo,- o dabar eik prisijunk mankštintis prie mergaičių.
"Taip tikrai, viskas labai gerai ir greitai susitvarko.."
Pagaliau pamoka ėjo į pabaigą ir mes nubėgome į persirengimo kambarėlį. Ten dvi nepažįstamos (man) merginos pradėjo ginčytis ir vos ne viena kitą daužyt. NEGI ČIA TOKIA ŽIAURI KLASĖ? Viena buvo tamsiaplaukė, iš veido bruožų miela mergina, akys šviesios. Kita blondinė, man asmeniškai nelabai graži, nors aišku už mane tai tikrai daug daug gražesnė pana. Tiesa, jos veidas buvo turbūt pagražintas tona pudros.. Žodžiu, vienos panos buvo vienos pusėj, kitos kitoj.. ir jos vos nesusimušė, bet auklėtoja kuri įsibrovė į kambarėlį dėl triukšmo viską užbaigė. Bjauru tiesiog. Nuo kada mušasi mergos? Apgailėtina.
Nuėjusi į rūbinę kartu su Marta pasikabinome maišelius, užsimetėme striukes ir žingsniavome. Tiesa, Marta pasirodo kiek supratau iš jos pasakojimo gyvena visai netoli manęs, tad pasiklysti - nepasiklysiu. Pagaliau turėjau progą pradėti pokalbį man šiuo atveju aktualia tema.. Na, aišku prieš tai kaip ir dažnai paklausiau ne į temą.
- Jos dažnai taip?
- Kas tos jos?- susidomėjusi paklausė.
- Nu ten tos dvi, kur vos nesusimušė..
- Ai.. Dažnai.
- Aišku.
Nutilau ir vos po kelių sekundžių tylos ir vėl prakalbau.
- Taai, kodėl verkei?
- Ai.
- Sakyk gi,- raginau ją.
- Tiesiog manau, kad per daug visko susikaupė ir, kad pridarysiu tau problemų.
- Ta prasme, problemų?
- Na..
- Sakyk gi.
- Supranti, tokia jau aš. Nesu nustygstanti vietoj, todėl ir problemų laisvai prisidarau, galų gale man sunku dabar, jei tave įvelsiu ten, kur įsivėlus aš..
- O kur tu įsivėlus?
- Koks skirtumas, nenoriu tavęs nei gąsdint, nei ką.
- Pasakyk. Noriu žinot.
- Ne dabar. Kitą kartą. Rytoj gal.. Žinoma, jeigu būsiu tam nusiteikusi.
- Kodėl tu amžinai nepasakoji to, kas yra įdomiausia?
- Mažiau žinosi, geriau bus.
- Ką man daryt, kad tada žinočiau viską? Aš nesusigaudau. Iš vis nebe suprantu nič nieko!
- Nieko.- šaltai atkirto,- kai reikės, sužinosi viską.
Kiek pyktelėjau ant jos dėl šių žodžių. Ji man leido suprasti, kad aš turiu daug mažiau žinoti VISKO. Aišku, su ja bendrauju vos penkias dienas, todėl tiek man ja, tiek jai manimi manau, kad dar pakankamai sunku pasitikėti, ypač man po vakar..
- Tai galėsi rytoj ateit susitikt?
- Supranti, aš rytoj savaitgaliui turiu važiuoti į Klaipėdą..
- Tai nori pasakyti nebūsi?- pusiau pasipiktinusi paklausė.
- Turbūt.. Viskas nuspręsta, rytoj vykstu.
- Gerai, tada pirmadienį dešimtą vakaro išlįsi į lauką?
- Nežinau ar išleis..
- Tu dar klausi ar tave išleidinėja? - nustebo.
- Na taip, turiu..
- Keista... Tu. Mamyčiukas..
- O dieve..
Truputį apsipykom, bet eidamos vėliau aišku, kad kaip ir visada susitaikėm. Atsisveikindamos apsikabinom, pasikalbėjom apie rytojų ir aišku aš jai pasakiau, kad rytoj tikrai negalėsiu susitikt. Vos grįžus namo paskambinau Miglei ir paklausiau ar ji galėtų mane priimti dviems dienoms pabūti Klaipėdoje. Žinoma, ji nudžiugo, kad pagaliau rytoj atvažiuosiu ir neatsisakė priimti. Ilgai su ja nekalbėjau, tiesiog puoliau dėtis daiktus, o kuriuos susidėjus ėjau pavalgyt ir maudytis. Apmąsčiau viską kas šiandien buvo - nors tiesą sakant nieko nebuvo. Tiesiog dar daugiau nežinomybės, klausimų kurie kyla sužinojus kažką. Ir dar vienas ir pirmas penktadienis Vilniuje kuris yra pats neįdomiausias - su didele intriga, kas bus toliau. Įėjusi atgal į savo kambarį jame sutikau mamą, tėtį ir sesę.
- Kas yra? Ko čia visi taip susėdę?- nusijuokiau.
- Rytoj vyksim į Klaipėdą?
- Žinoma, aš pasiruošusi,- šyptelėjau.
- Žinok.. Tau teks pasiimti Mildutę.
- KĄ????
- Mes neturėsime kur jos vestis..
- Bet juk jūs būsit namie.
- Šiaip ne.
- Tai nori pasakyti, aš su savo draugais turėsiu tampytis paskui save ir ją?- kiek supykau.
- Taip. Juk ji tavo sesuo,- mama pasakė.
- Ai.. Paliksiu ją pas jos drauges.
- Gerai, galėsi,- šyptelėjo mama.
Man pasidarė ramiau, kad atsikračiau šios mažosios sesutės, kadangi kartais ji tikrai labai užknisa, juo labiau kai kur nors susitinku su draugais ar panašiai.. Būtent tai ir mane labiausiai nervina, bet mano laimei šį kartą nuo šios kančios man visai gerai pavyko išsisukti - dabar tiesiog galėsiu ryte nueiti su draugais prie jūros, palydėti saulę, bent dvi dienas, atsipalaiduoti, pabūti su mylimais žmonėmis, galų gale pabūti drauge, pasipasakoti, atrasti bendrus sprendimus ir problemas.
Bet ačiū dievui, savaitgalis nusimato geras. Su Migle ir kitais draugais. Turbūt dėl jų dar ir yra noras grįžti. Ten kur buvo gera..
Džiaugiuosi, kad turiu tokius nuostabius draugus Klaipėdoje. Nes tik jie įžiebia norą ir vėl ten grįžti, nes žinau, kad ten yra tikrai tie žmonės kurie visada mane priima tokią kokia esu ir tokie kurie yra turbūt vieni iš pačių mieliausių.. Apsikamšiusi save kaldra, kaip ir kiekvieną vakarą patikrinau telefoną. Nuo nepažįstamo numerio gavau žinutę "Įsižiūrėjai ne tą.. Geriau prie jo nesiartink.."
PRASIDEDA.
P.S. į varymų komentarus neatsakysiu, nebent į kokius normalius klausimus ir nuomones apie įrašą.
Visgi dažniausiai paprastume kaip vienas anonimas sakė slypi įdomumas"
2012 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis
5 įrašas. O brangiosios problemos, man jūsų tikrai nereikia!
Ketvirtadienis
Ant savo veido pajaučiau švelnias mamos rankas. Jos vėsios rankos glostė mano išblyškusį veidą, o lūpos šnabždėjo "kelkis!". Pramerkiau akis - šiandien buvo apsiniaukę. Turbūt keista, bet tai mano pats mėgstamiausias oras, nes bent tokiu oru yra vėsu ir nereikia eiti sumerkus akių dėl saulės. Pasukusi galvą į kairę pusę išvydau švytintį mamos veidą.
- Labas rytas, brangioji,- šyptelėjo.
- Labas,- atsakiau tuo pačiu.
- Mildutę nuvešiu ir šiandien,- paslaptingai ištarė.
- Kodėl?- atsisėdusi ant lovos nustebau.
- Nesakiau tau..- nutilo,- šiandien vykstu į pokalbį dėl darbo.
- Aišku,- net nesidomėjau dėl kokio,- sėkmės.- išsiropščiau iš lovos.
Mama į mane pažvelgė kiek kitonišku žvilgsniu kuris privertė mane pasijausti kiek kitaip negu visada, bet stengiausi per daug nekreipti dėmesio į tai. Ačiū dievui prisiminiau savo koją ir man ją skaudėjo, bet dar mažiau, todėl manau, kad tiek paeiti tiek ką nors įdomesnio paveikti pagaliau pavyks. Šiandien nusprendžiau lysti į mėlynus džinsus ir juodą džemperį bei kedus. Nuėjusi į vonios kambarį keletą kartų perbraukiau savo plaukus šukomis ir susirišau juos. Pažvelgiau į save veidrodyje ir ten kaip visada išvydau savo bent jau man negražų veidą. Gal aš perdedu, bet.. Man taip atrodo. Pagaliau nužingsniavau iki virtuvės kur ir kaip kiekvieną rytą ant stalo buvo patiekti pusryčiai. Šį kart blyneliai ir stiklinė sulčių bei jogurto. Per kelias akimirkas ant stalo liko tik likučiai kuriuos padėjau prie kriauklės ir nuėjusi į vonią išsivaliau dantis. Nuėjusi atgal į savo kambarį aplink kaklą apsiviniojau šiltą šaliką ir ant savęs užsimečiau striukę ir žinoma - ant pečių tą nuvalkiotą kuprinę kuri primena man Klaipėdą ir nepritapimą Vilniuje.
Greitai pažvelgiau pro arką - tėtis vėl miegojo. Paskutiniu metu mažai su juo kalbu, jis užsidaręs kambaryje vienas kažką veikia. Bet tiesą sakant tai dabar nėra tas dalykas kuris mane domina labiausiai. Kadangi mama manęs laukė mašinoje jau dešimt minučių, teko paskubėti. Vos įsėdus išgirdau savo pačią mėgstamiausią "One direction dainą - momments" ir įsijautusi į ją pradėjau dainuoti. Mintyse žinoma. Mildutė kaip niekada buvo užsnūdusi, turbūt naktį blogai miegojo. Ir net nejausdama pasirodo, nepastebėjau, kaip mašina sustojo prie mokyklos.
- Sėkmės,- šyptelėjo mama savo gražia šypsena.
- Man jos kiekvieną dieną reikia vis daugiau..- nuėjusi tyliai pasakiau.
- Ką?- neišgirdusi paklausė.
- Ne nieko, ačiū.
Lėtai nužingsniavau purvinu takeliu iki mokyklos durų ir tyliai sau pasakiau "KOVOK už save". Staiga suskambo skambutis - pavėlavau į biologiją.. Greitai nuėjau link rūbinės, pasikabinau drabužius ir nupėdinau į kabinetą. Ir vėl teko pasibelst.. Kaip to nemėgstu. Užėjau.
- Sėskis, panele,- nužvelgė mokytojas.
Nuėjau prie Martos su viltimi, kad ji nebepyksta. Ji į mane pažvelgė draugišku žvilgsniu ir mano širdis kiek aprimo.
- Nepyksti?- paklausiau.
- Ne, o turėčiau?
- Na, turbūt ne..- šyptelėjo,- per pertrauką pakalbėsim.
- Apie ką?- užkišau plaukų sruogą užkritusią ant veido už ausies.
- Per pertrauką,- piktu žvilgsniu nužvelgė.
- Gerai jau.. Gerai.- nusisukau.
Visą pamoką klausiau neįdomios biologijos teorijos kuri nė velnio neleido man galvoti apie tai kas mane slegia. Na, galbūt tai per daug.. Trukdo. Nejučiomis mano galva pasisuko į galą, kur sėdėjo Lukas ir Dovydas. Lukas pažvelgė į mane ir nusižvengė.
- Kas yra Lukai?- kreivai pasižiūrėjo mokytojas.
- Ne nieko, tęskit,- nusiprunkštė.
Nusivylusi nuleidau akis ir jas pakėliau tik tada, kai mano galvą pasukau į mokytoja.
- Panele Gerda, gal galite pakartoti?- su ironija ištarė.
- Amm,- pradėjau kramtyti lūpą.
- Na?- piktdžiugiškai šyptelėjo.
- Aš...- nutilau,- aš negirdėjau,- susigėdusi išraudau.
- Šį kartą atleidžiu,- susiraukė,- bet tavo laimei tai daugiau nepasikartotų..
Linktelėjau ir visą likusią pamoką sėdėjau kaip pelė po šluota. Stebėjau tai kas vyko lauke - o ten tarp kitko buvo baisu iškišti galvą.. Lijo, lijo ir dar kartą lijo! Ir pagaliau mano mylimas skambutis!!
Susidėjau knygą ir penalą į kuprinę ir iš karto vos pasivijusi Martą prie jos prisigretinau.
- Tai apie ką ten sakei pasikalbėsim?- pasiteiravau.
- Prie tavęs vakar prikibo Luko draugai?- šyptelėjo.
- Iš kur žinai?
- Iš kur, iš kur.. Patikėk, žinau viską. Tai klausiu,ar tiesa, kad prikibo?
- Taip nu..- šaltai atkirtau.
- Saugokis jų. Jie kažką sumąstę.
- Iš kur žinai?- nustebau.
- Nustok klausinėt iš kur žinau.. Žinau ir tiek.
- Tada gal žinai, kodėl jie pristojo? Juk negi dėl to, kad pasakiau..
- Pasakei ką?- išpyškino.
- Na, kad kai bendravau su Krisčiu..
- Krisčiu?- suriko.
Visi atsisuko.
- Tyliau,- pritildžiau,- taip, o kas yra?
- Nelįsk prie jo.. Prisidirbsi, jis problematiškas.
- Ką turi galvoje sakydama problematiškas?
- Ateityje sužinosi.. Tikiuos, kad tai nebus..
- Kas yra?- sunerimau.
- Šiandien..
- Tu kažką apie tai žinai?- išsprogdinau savo šviesias akis.
- Aš viską žinau, tik nežinau kada tai tiksliai bus.. Ir kaip..
- Pasakyk man.
- Ne, nenoriu tavęs jaudinti,- šyptelėjo.- tiesiog pasakysiu, kad į tai įsikišusios Ieva ir Karolina. Ir padėkok joms dėl to, kad vakar jie prie tavęs pristojo. Žodžiu, šia tema daugiau neklausinėk..
- Paskutinį klausimą.. Galiu?- susinervinusi ištariau.
- Klausk,- apsižvalgė.
- Ar tu man padėsi jeigu reikės?
- Pasižiūrėsiu,- šyptelėjo.
- PASIŽIŪRĖSI?!-sustingau.
- Žinoma padėsiu, nesinervink, viskas bus gerai,- sėdėdama ant palangės ištarė.
Kiek palengvėjo žinant, kad Marta man padės. Nors kažin kaip ji padės, tikriausiai viską perduos jiems.. Pastarosiomis dienomis man darosi baisu įžengti į mokyklą - negaliu apsiginti, visi mane puola, tik lyg vienintelė Marta mane supranta. Man ji įdomi. Bet gana man mąstyt, reikia kažko imtis.. "Keršto, kažko." (tyliai sau murmėjau panosei, net pati to nepajausdama)
- Nė nemanyk,- išlemeno Marta.
- Tu išgirdai?
- Taip.- atsiduso..
Pradėjau dairytis. Tikiuosi, be jos daugiau niekas to negirdėjo. Tikiuosi.. Pradėjau savo akimis apžvelginėti klasę kol pagaliau mano akys susikoncentravo į vieną taikinį - Luką. Pasikalbėčiau su juo, kodėl jam nepatinku kaip klasiokė, bet bijau privirti dar daugiau košės. Sau. Dėl nieko. PALA DĖL nieko? Pasakiusi sau šiuos žodžius vikriai atsistojau nuo kėdės ir nužingsniavau prie visai netoliese stovinčio Luko.
- Ką tu sau galvoji po galais?!- piktai išrėžiau.
Jis nusikvatojo.
- Patarčiau tau kiek atsargiau kalbėti su manimi.
- Nusileisk ant žemės, avigalvi! Tu ne dievas!- įsmeigiau savo akis į jo tobulai gražų veidą, kurio oda buvo išblyškusi ir lygi..
- Gerai, aš dar ramus. Geriau papasakok, gražuole, kas tau blogai?- ironiškai ištarė.
- Kuo tau nepatinku? Neįtinku? Tau? Karolinai? Ievai?
- Galbūt tuo, kad tu esi prielipa, blondine.
Viduje pas mane viskas virė. Ačiū dievui jis tai pasakė! Dabar galbūt jis išnyks iš mano galvos.. Ir nekankins noras jį vis dažniau pamatyti..
- Aš? Aš prie tavęs net nelindau!
- Ir nereikia lįst, tai ir taip matosi. Kad ir dabar, taip ir iš niekur nieko pristojai,- stengėsi įžeisti.
- Man tavęs tarp draugų nereikia..
- O tu jų čia net neturi.
Viduje man viskas dar labiau virė kol galiausiai piktai pasižiūrėjusi į jį nuėjau ir atsisėdau į suolą, o tas kaip mačiau nuėjo prie Karolinos ir kitų ir pradėjo pasakot, nes vos įėjusios į klasę jos pradėjo žvengti.. Neneigsiu, Karolina daug gražesnė už mane, Ieva irgi, tad joms dėmesio tikrai netrūksta, ne taip kaip man.. Pagaliau praėjo sekanti pamoka, pagaliau trečia, ketvirta, penkta ir pagaliau šešta pamoka - klasės valandėlė.
- Sėskitės, mokiniai!- per visą klasę skardžiu balsu sušuko auklėtoja.
Visi susėdo ir nutilo. Čia gera.. Gera sėdėti tyloje, nes Klaipėdoje pas mus niekada nebuvo normalių klasės valandėlių - visi šūkavo, mėtėsi kaip maži vaikai tušinukais ir dar kitaip, kaip tik sugebėjo durniavo.
- Susipažinot su naujoke?- netyčia išgirdau šiuos mokytojos žodžius.
- O taipp,- pasigirdo balsas iš galo. Atpažinau jį. Tai buvo Luko balsas.
- Nekreipk dėmesio,- iš šono išgirdau švelnų Martos balsą.
- Negaliu..
- Neprabilk, Gerda, nebandykk..
- Kodėl?!
- Gerai, tebūnie. Bet aš tave įspėjau.
Ir taip, ji mane įspėjo, kad Kristis negeras žmogus ir, kad tiek jis, tiek Lukas, Karolina ir Ieva kažką rezga. Tikiuosi prie to daugiau niekas neprisijungęs, nes kitaip aš žuvus.. Nors žinoma, pasitikiu Marta, kuri kiek žinau mane tikrai apgins nuo jų.
- Gal norėtum papasakoti savo įspūdžius apie klasę?- pasiūlė mokytoja,- palygint ją su Klaipėdoje tavo buvusia..
- ŽINOMA,- tvirtai ištariau.
- Ką tu darai po velniais, Gerda?!- piktai ištarė.
- Stebėk.
- Tau blogai baigsis.
- Laukiam, Gerda,- pasigirdo pilnas pajuokos Karolinos balsas.
Su pakankamai drebančiomis rankomis ir kojomis priėjau į klasės viduriuką ir pamačiau, kad visų žvilgsniai susmeigti į mane. Kaip ir visada išraudau ir pažvelgiau į mokytoją - ji į mane žiūrėjo meiliai, taip pat šypsojosi, o Marta buvo susigūžusi, lyg kažko bijotų..
- Na, prašom,- parodė rankomis į stovimą vietą man mokytoja.
- Ši klasė bjauri,- tęsiau,- čia yra tik vienas žmogus kuriuo galiu pasitikėti.. Tai Marta.
Po šių žodžių visas galas kurį sudarė Kristis, Lukas ir Dovydas bei Indrė, Ieva, Karolina ir dar dvi pradėjo juoktis.
- Ša!- suriko mokytoja,- tęsk,- nustebusi pasakė.
- Lukas, Karolina, Ieva, Kristis iš manęs šaiposi.. Grasina. Žodžiu darosi baisu ateit į mokyklą. Ir tiesiog nesuprantu, kodėl? Juk aš naujokė, priprast sunku, bet man dar taip nebuvo, kad žmonės tokie nesupratingi.
Pažvelgiau į mokytoją - ji stovėjo pakraupusi. O aš atsisėdau, nes manau, kad pasakiau beveik viską ką turėjau.. Na, dar nepaminėjau dėl kojos pakišimo valgykloje, bet nesvarbu, atgal ten negrįšiu.
Mokytoja beveik visą likusią pamoką priekaištavo tai grupelei ir panašiai, o aš tik sėdėjau ir galvojau, kad lyg ir gerai padariau jog pasakiau.,. Galbūt viskas susitvarkys ir jie daugiau nei kabinėsis, nei šaipysis ir pagaliau pripažins? Žinoma, mokytoja, tiksliau auklėtoja nesiteikė kalbėti šia tema visą likusią pamoką ir užsiminė apie ekskursiją. Iš mokykloje esančių klasių renka žmones, kurie norėtų skristi savaitei į Londoną ir panašiai.. Apsilankyti, pabūti. Būtų visai nieko, aišku kaina irgi nebloga, bet manau, aš galėčiau.. Gal.
- Bus norinčių?
Pakėliau ranką. Ją pakėlusi buvo dar viena brunetė kurios ligi šiol nepažįstu ir manau, kad tikrai nenoriu pažinti. Ji keista, be to kiek pastebėjau, bendrauja su Karolina, Ieva, Luku ir kitais.. Žinoma.. Kaip gi kitaip. Visi į mane pažvelgė ir išgirdau skardų balsą iš gale esančio suolo. VĖL.
- Pinigų tipo turi?- nusijuokė.
- Turiu.
Nutilo. Gera man sužlugdyti tada, kai tai jie nori padaryti man.. Žinoma, dažniausiai kai ir Klaipėdoje man papuldavo tokios situacijos viskas puikiai pavykdavo.
- Kas yra Lukai?- kreivai pasižiūrėjo mokytojas.
- Ne nieko, tęskit,- nusiprunkštė.
Nusivylusi nuleidau akis ir jas pakėliau tik tada, kai mano galvą pasukau į mokytoja.
- Panele Gerda, gal galite pakartoti?- su ironija ištarė.
- Amm,- pradėjau kramtyti lūpą.
- Na?- piktdžiugiškai šyptelėjo.
- Aš...- nutilau,- aš negirdėjau,- susigėdusi išraudau.
- Šį kartą atleidžiu,- susiraukė,- bet tavo laimei tai daugiau nepasikartotų..
Linktelėjau ir visą likusią pamoką sėdėjau kaip pelė po šluota. Stebėjau tai kas vyko lauke - o ten tarp kitko buvo baisu iškišti galvą.. Lijo, lijo ir dar kartą lijo! Ir pagaliau mano mylimas skambutis!!
Susidėjau knygą ir penalą į kuprinę ir iš karto vos pasivijusi Martą prie jos prisigretinau.
- Tai apie ką ten sakei pasikalbėsim?- pasiteiravau.
- Prie tavęs vakar prikibo Luko draugai?- šyptelėjo.
- Iš kur žinai?
- Iš kur, iš kur.. Patikėk, žinau viską. Tai klausiu,ar tiesa, kad prikibo?
- Taip nu..- šaltai atkirtau.
- Saugokis jų. Jie kažką sumąstę.
- Iš kur žinai?- nustebau.
- Nustok klausinėt iš kur žinau.. Žinau ir tiek.
- Tada gal žinai, kodėl jie pristojo? Juk negi dėl to, kad pasakiau..
- Pasakei ką?- išpyškino.
- Na, kad kai bendravau su Krisčiu..
- Krisčiu?- suriko.
Visi atsisuko.
- Tyliau,- pritildžiau,- taip, o kas yra?
- Nelįsk prie jo.. Prisidirbsi, jis problematiškas.
- Ką turi galvoje sakydama problematiškas?
- Ateityje sužinosi.. Tikiuos, kad tai nebus..
- Kas yra?- sunerimau.
- Šiandien..
- Tu kažką apie tai žinai?- išsprogdinau savo šviesias akis.
- Aš viską žinau, tik nežinau kada tai tiksliai bus.. Ir kaip..
- Pasakyk man.
- Ne, nenoriu tavęs jaudinti,- šyptelėjo.- tiesiog pasakysiu, kad į tai įsikišusios Ieva ir Karolina. Ir padėkok joms dėl to, kad vakar jie prie tavęs pristojo. Žodžiu, šia tema daugiau neklausinėk..
- Paskutinį klausimą.. Galiu?- susinervinusi ištariau.
- Klausk,- apsižvalgė.
- Ar tu man padėsi jeigu reikės?
- Pasižiūrėsiu,- šyptelėjo.
- PASIŽIŪRĖSI?!-sustingau.
- Žinoma padėsiu, nesinervink, viskas bus gerai,- sėdėdama ant palangės ištarė.
Kiek palengvėjo žinant, kad Marta man padės. Nors kažin kaip ji padės, tikriausiai viską perduos jiems.. Pastarosiomis dienomis man darosi baisu įžengti į mokyklą - negaliu apsiginti, visi mane puola, tik lyg vienintelė Marta mane supranta. Man ji įdomi. Bet gana man mąstyt, reikia kažko imtis.. "Keršto, kažko." (tyliai sau murmėjau panosei, net pati to nepajausdama)
- Nė nemanyk,- išlemeno Marta.
- Tu išgirdai?
- Taip.- atsiduso..
Pradėjau dairytis. Tikiuosi, be jos daugiau niekas to negirdėjo. Tikiuosi.. Pradėjau savo akimis apžvelginėti klasę kol pagaliau mano akys susikoncentravo į vieną taikinį - Luką. Pasikalbėčiau su juo, kodėl jam nepatinku kaip klasiokė, bet bijau privirti dar daugiau košės. Sau. Dėl nieko. PALA DĖL nieko? Pasakiusi sau šiuos žodžius vikriai atsistojau nuo kėdės ir nužingsniavau prie visai netoliese stovinčio Luko.
- Ką tu sau galvoji po galais?!- piktai išrėžiau.
Jis nusikvatojo.
- Patarčiau tau kiek atsargiau kalbėti su manimi.
- Nusileisk ant žemės, avigalvi! Tu ne dievas!- įsmeigiau savo akis į jo tobulai gražų veidą, kurio oda buvo išblyškusi ir lygi..
- Gerai, aš dar ramus. Geriau papasakok, gražuole, kas tau blogai?- ironiškai ištarė.
- Kuo tau nepatinku? Neįtinku? Tau? Karolinai? Ievai?
- Galbūt tuo, kad tu esi prielipa, blondine.
Viduje pas mane viskas virė. Ačiū dievui jis tai pasakė! Dabar galbūt jis išnyks iš mano galvos.. Ir nekankins noras jį vis dažniau pamatyti..
- Aš? Aš prie tavęs net nelindau!
- Ir nereikia lįst, tai ir taip matosi. Kad ir dabar, taip ir iš niekur nieko pristojai,- stengėsi įžeisti.
- Man tavęs tarp draugų nereikia..
- O tu jų čia net neturi.
Viduje man viskas dar labiau virė kol galiausiai piktai pasižiūrėjusi į jį nuėjau ir atsisėdau į suolą, o tas kaip mačiau nuėjo prie Karolinos ir kitų ir pradėjo pasakot, nes vos įėjusios į klasę jos pradėjo žvengti.. Neneigsiu, Karolina daug gražesnė už mane, Ieva irgi, tad joms dėmesio tikrai netrūksta, ne taip kaip man.. Pagaliau praėjo sekanti pamoka, pagaliau trečia, ketvirta, penkta ir pagaliau šešta pamoka - klasės valandėlė.
- Sėskitės, mokiniai!- per visą klasę skardžiu balsu sušuko auklėtoja.
Visi susėdo ir nutilo. Čia gera.. Gera sėdėti tyloje, nes Klaipėdoje pas mus niekada nebuvo normalių klasės valandėlių - visi šūkavo, mėtėsi kaip maži vaikai tušinukais ir dar kitaip, kaip tik sugebėjo durniavo.
- Susipažinot su naujoke?- netyčia išgirdau šiuos mokytojos žodžius.
- O taipp,- pasigirdo balsas iš galo. Atpažinau jį. Tai buvo Luko balsas.
- Nekreipk dėmesio,- iš šono išgirdau švelnų Martos balsą.
- Negaliu..
- Neprabilk, Gerda, nebandykk..
- Kodėl?!
- Gerai, tebūnie. Bet aš tave įspėjau.
Ir taip, ji mane įspėjo, kad Kristis negeras žmogus ir, kad tiek jis, tiek Lukas, Karolina ir Ieva kažką rezga. Tikiuosi prie to daugiau niekas neprisijungęs, nes kitaip aš žuvus.. Nors žinoma, pasitikiu Marta, kuri kiek žinau mane tikrai apgins nuo jų.
- Gal norėtum papasakoti savo įspūdžius apie klasę?- pasiūlė mokytoja,- palygint ją su Klaipėdoje tavo buvusia..
- ŽINOMA,- tvirtai ištariau.
- Ką tu darai po velniais, Gerda?!- piktai ištarė.
- Stebėk.
- Tau blogai baigsis.
- Laukiam, Gerda,- pasigirdo pilnas pajuokos Karolinos balsas.
Su pakankamai drebančiomis rankomis ir kojomis priėjau į klasės viduriuką ir pamačiau, kad visų žvilgsniai susmeigti į mane. Kaip ir visada išraudau ir pažvelgiau į mokytoją - ji į mane žiūrėjo meiliai, taip pat šypsojosi, o Marta buvo susigūžusi, lyg kažko bijotų..
- Na, prašom,- parodė rankomis į stovimą vietą man mokytoja.
- Ši klasė bjauri,- tęsiau,- čia yra tik vienas žmogus kuriuo galiu pasitikėti.. Tai Marta.
Po šių žodžių visas galas kurį sudarė Kristis, Lukas ir Dovydas bei Indrė, Ieva, Karolina ir dar dvi pradėjo juoktis.
- Ša!- suriko mokytoja,- tęsk,- nustebusi pasakė.
- Lukas, Karolina, Ieva, Kristis iš manęs šaiposi.. Grasina. Žodžiu darosi baisu ateit į mokyklą. Ir tiesiog nesuprantu, kodėl? Juk aš naujokė, priprast sunku, bet man dar taip nebuvo, kad žmonės tokie nesupratingi.
Pažvelgiau į mokytoją - ji stovėjo pakraupusi. O aš atsisėdau, nes manau, kad pasakiau beveik viską ką turėjau.. Na, dar nepaminėjau dėl kojos pakišimo valgykloje, bet nesvarbu, atgal ten negrįšiu.
Mokytoja beveik visą likusią pamoką priekaištavo tai grupelei ir panašiai, o aš tik sėdėjau ir galvojau, kad lyg ir gerai padariau jog pasakiau.,. Galbūt viskas susitvarkys ir jie daugiau nei kabinėsis, nei šaipysis ir pagaliau pripažins? Žinoma, mokytoja, tiksliau auklėtoja nesiteikė kalbėti šia tema visą likusią pamoką ir užsiminė apie ekskursiją. Iš mokykloje esančių klasių renka žmones, kurie norėtų skristi savaitei į Londoną ir panašiai.. Apsilankyti, pabūti. Būtų visai nieko, aišku kaina irgi nebloga, bet manau, aš galėčiau.. Gal.
- Bus norinčių?
Pakėliau ranką. Ją pakėlusi buvo dar viena brunetė kurios ligi šiol nepažįstu ir manau, kad tikrai nenoriu pažinti. Ji keista, be to kiek pastebėjau, bendrauja su Karolina, Ieva, Luku ir kitais.. Žinoma.. Kaip gi kitaip. Visi į mane pažvelgė ir išgirdau skardų balsą iš gale esančio suolo. VĖL.
- Pinigų tipo turi?- nusijuokė.
- Turiu.
Nutilo. Gera man sužlugdyti tada, kai tai jie nori padaryti man.. Žinoma, dažniausiai kai ir Klaipėdoje man papuldavo tokios situacijos viskas puikiai pavykdavo.
SKAMBUTIS!
Visi puolė iš klasės, nors mokytoja dar neišleido. Aš pakankamai lėtai išėjau kartu su šone einančia Marta. Ji tylėjo ir nekalbėjo nei su manimi nei ką.. Net nepažvelgė.. Po galais, lyg manęs nė nebūtų!
- Kas tau yra?
- Man kas yra? - atsisuko,- po galais, ko tu viską sakai tai auklėtojai! Negi tu nesupranti vieno dalyko.
- Nesuprantu, nes tu nepaaiškini.
- Šiandien, aštuntą vakaro išlįsk į lauką, nulėksim kur nors. Atsakysiu į visus norimus klausimus, tik prašau patylėk šia tema prie auklėtojos..
- Kodėl taip bijai?
- Aštuntą vakare išlįsk į lauką. Ką neaiškiai pasakiau?- šaltai atkirto.
- Gerai..
Užrašiau jai savo adresą dėl visa ko ir išbėgau į lauką. Nustojo lyti, jautėsi tik gaiva. Mama manęs jau laukė aikštelėje, žinoma, nieko nelaukdama įsėdau ir nesikalbėdama grįžau namo. Užsidariau savo kambaryje, pasiruošiau susitikimui, paruošiau pamokas, išsiploviau galvą..
- Mama? Kur tušas?
- Nuo kada tau jo reikia?- iš virtuvės pasigirdo mamos balsas.
- Nuo šiandien.
Pati nepatikėjau tuo ką pasakiau. Juk aš buvau visomis keturiomis prieš makiažą, o dabar.. Ką aš darau?! Bet ai, velniop.. Pasiilginau blakstienas - keista, bet pirmas blynas nėra prisvilęs. Pasikvepinau saldžiais kvepalais ir užkandau porą sumuštinių. Pažvelgiau į laikrodį - pusė aštuonių. Telefone atradau Martos žinutę - "Išlįsi" ? Vikriai atrašiau, kad taip. Pagaliau apsiaviau batus ir atsistojau prie durų..
- Kur eini?- paklausė tėtis.
- Su drauge?
- Su drauge..
- Iki devynių grįžk.- sušnairavo tėtis.
- Pasistengsiu.
Ir tai pasakiusi išdūmiau pro duris. Lauke, kieme manęs laukė lyg ir Marta tik, ji buvo dar su kažkuo.
- O, jau maniau, kad pabijosi išlįst,- šyptelėjo.
- Ne.
- Gerai, eime.
- Eime kur?- nustebau.
- Netoliese yra kavinė, išgersim sulčių ar ko nors stipresnio,- nusijuokė,- pasikalbėsim..
Linktelėjau. Vos per kelias minutes greitai nuėjome iki kavinės, atsisėdome, užsisakėme sulčių (kaip vaikiška, bet..Turiu grįžti iki devynių, nes iš vis neišleis.. Tokie jau mano tėvai).
- Tai, klausk ko nori.- dairėsi.
- Tiesą pasakius pamiršau, kas mane domina..
- Tai prisimink.- piktokai atkirto.
- Gerai,- kiek pyktelėjau,- ką jie planuoja?
- Kai ką negero. Dar negaliu nieko sakyt, nes visiškai visko nežinau, galbūt kažkas pasikeis, galbūt jie to nebedarys.. Bet patikėk.
- Patikėt dėl ko?
- Dabar bus daug blogiau.. Nes tu paviešinai viską. Sakiau tylėt, tai ne, būtinai reikia pasiskelbt.
- Nepyk..
- Kokio velnio man pykt? Problemos juk bus tau, ne man. Pažįstu Luką. Nuo vaikystės. Jis visko ramiai niekada nepalieka.
- Sakei problemos man?
- Taip, tau.
- O tau jų nebus, kad viską sakai man?- šyptelėjau.
- Tu juk to nepasakei, ačiū,- nemaloniai nusišypsojo.
- Labas vakaras, panelės,- išgirdau Luko balsą. Še tau, kad nori. Papuoliau į spąstus..
- Marta??!
- Atleisk. Kitaip negalėjau.
- Marta po galais!! Tu mane pavedei.
Ji to neišgirdo, nes nuėjo prie Karolis ir Ievos.
- Na, tai ką ten man šiandien sakei, brangute?- gurkštelėjo sulčių iš mano stiklinės.
- Dink iš čia!
- Juk aš žinau, kad tu nori, jog likčiau.
- Nenoriu.
- Nori. Juk žinau, kad aš tau patinku.
- Tai ne tiesa.
- Tiesa.
- Ne,- piktai atrėžiau.
- Eime į lauką?
- Niekur su tavimi neisiu,- piktai tariau.
- Nesijaudink, nieko nenutiks. Nagi, eime.
Nežinau kodėl, bet leidausi jo įkalbama.. Lauke jau buvo tamsu, nes šiandien lijo.. Apsiniaukusi diena.
- Nagi, pabandykim.
- Pabandykim ką?
Lukas kalbėjo kaip niekada draugiškai ir meiliai. Nesuprantu jo.
- Patikrinsiu ar tu mane myli.
- Nemyliu,- nustebau.
Ketvirta diena mokykloje ir "WTF"? Kas čia dedasi!!
Jis savo švelniomis, bet vėsiomis rankomis palietė mano veidą ir įsisiurbė į mano lūpas. Bandžiau jį atstumti, bet deja.. Jis atskleidė mano paslaptį - jis man patinka, ir ką tik supratau, kad jį myliu. Keista, nors ir koks jis kvailys, bet širdžiai neįsakysi.
Atstūmiau jį ir trenkiau antausį, o pasigavusi patį arčiausiai važiuojantį taxi įsėdau į jį ir nuvažiavau ten kur reikėjo. Namo.
Kaip niekada jaučiausi sugniuždytą, nes dabar turbūt apie tai sužinos visa mokykla.. Jis manęs nekenčia, o dabar jau vien dėl to.. Man baisu. Bet jo bučinys man patiko. Jis moka bučiuotis. Tik gaila, kad tai buvo ne meilės, o noro pakenkti bučinys.
Pasirodo, kad jau pusė dešimtos. Tyliai atsirakinau duris ir stengiausi nepastebimai nueiti iki savo kambario.
- Vėluoji.
- Žinau tėti, atleisk.
- Nieko.. Su kuo buvai?
- Marta..
- Drauge?
- Drauge.. Turbūt.
Tai ištarusi nuleidau galvą ir nuėjau į savo kambarį rankose nešdama batus kuriuos lėtai padėjau ant žemės savo kambaryje. Palindau po dušu, nusiploviau jo bučinį. Tik gaila, kad tai buvo tikras bučinys. Mane kankina tik viena bloga nuojauta - kad po šio įvykio jis juoksis iš manęs dar daugiau.. Arba ne. Atsiguliau į lovą, užsiklojau ir patikrinau telefoną - ten ir vėl žinutė nuo Martos. "Nepyk.. Tiesiog privalėjau.. Tau padėt."
"Padėt?" Kokiu būdu tu po galais bandai man padėt, Marta?
2012 m. balandžio 10 d., antradienis
dilidili
ATSIPRAŠAUUUUUU
RYT ARBA ŠIANDIEN BUS NAUJAS ĮRAŠAS, PAŽADU (O PAŽADUS TĘSIU).
KAS PAMIRŠO - PERSKAITYKIT PRAEITĄ ARBA NET VISUS. PARAŠYČIAU ŠIANDIEN, BET RYT GALI DUOTI MAN RAŠYTI biologijos kontrolinį, tad reikia truputį pasimokyt. :)) Manau suprantat mane. Ir pati noriu greičiau įmest naują.. Žodžiu iki šiandienn arba iki ryt!!
(dar 1D aukytė aš. Kas iš jūsų taip pat jų aukos? :D noriu pabendraut su jumis susijus 1D tema per fb :D parašyčiau jį žinoma į komentarus)
RYT ARBA ŠIANDIEN BUS NAUJAS ĮRAŠAS, PAŽADU (O PAŽADUS TĘSIU).
KAS PAMIRŠO - PERSKAITYKIT PRAEITĄ ARBA NET VISUS. PARAŠYČIAU ŠIANDIEN, BET RYT GALI DUOTI MAN RAŠYTI biologijos kontrolinį, tad reikia truputį pasimokyt. :)) Manau suprantat mane. Ir pati noriu greičiau įmest naują.. Žodžiu iki šiandienn arba iki ryt!!
(dar 1D aukytė aš. Kas iš jūsų taip pat jų aukos? :D noriu pabendraut su jumis susijus 1D tema per fb :D parašyčiau jį žinoma į komentarus)
2012 m. balandžio 8 d., sekmadienis
Sveiki brangieji!
Kaip jūs laikotės? :)) Pirmiausia tai žiauriai atsiprašau dėl to, kad įrašo jau pakankamai ilgai nėra.. Bet nesijaudinkit, rytoj pasistengsiu įmest (nes šiurpas nukrato, kad poryt į mokyklą!!). Taipogi labai noriu jus pasveikinti sulaukus Vėlykų (tik dabar pavyko pasveikint). Rytoj linkiu daug stipresnių margučių nei šiandien ir šiaip turiningai ir gerai praleiskit rytojų. :))
Tiesiog dar kartą atsiprašau už neaktyvų įrašų rašymą - pasistengsiu pasitempt. :D Galų gale atostogos.. Nebūnu daug namie. :)) Žodžiu dar kartą atsiprašau, pasistengsiu ryt parašyti naują įrašą..
O dabar labos tiems kurie eina miegot (aš dar ne.. 1D UŽVALDĖ MANE!!!) Myliu, bučiuoju ir ate:* saldukų.
Kaip jūs laikotės? :)) Pirmiausia tai žiauriai atsiprašau dėl to, kad įrašo jau pakankamai ilgai nėra.. Bet nesijaudinkit, rytoj pasistengsiu įmest (nes šiurpas nukrato, kad poryt į mokyklą!!). Taipogi labai noriu jus pasveikinti sulaukus Vėlykų (tik dabar pavyko pasveikint). Rytoj linkiu daug stipresnių margučių nei šiandien ir šiaip turiningai ir gerai praleiskit rytojų. :))
Tiesiog dar kartą atsiprašau už neaktyvų įrašų rašymą - pasistengsiu pasitempt. :D Galų gale atostogos.. Nebūnu daug namie. :)) Žodžiu dar kartą atsiprašau, pasistengsiu ryt parašyti naują įrašą..
O dabar labos tiems kurie eina miegot (aš dar ne.. 1D UŽVALDĖ MANE!!!) Myliu, bučiuoju ir ate:* saldukų.
2012 m. balandžio 4 d., trečiadienis
4 įrašas. Gabalėlis laimės.. Netikros
TREČIADIENIS
Galėčiau drąsiai teigti, kad jau nuo penkių ar net ketvirtos (o gal šeštos??) ryto nesumerkiau savo dviejų akių. Vis mąstau ir tobulinu savo velniškai gerą planą atkeršyti. Na, jis gal ir nėra toks velniškai geras.. Dėl jo reikės pasitarti su Marta - ji arba jį patobulins, arba ji man lieps to nedaryti.. O gal paskatins? Porą valandų begulint lovoje galvoje man sukosi vien tokios mintys.. "Kaip patobulint, kada atkeršyt ir ar iš viso verta ką nors daryti".. Juk jos daug įtakingesnės negu aš ir turi bent kažkiek draugų, ne taip kaip aš - tik Martą. Bet tik kol kas. Pagaliau užmigau.. Susisukau į antklodę ir mano galvoje susisuko tobulas sapnas..
"Atrodo, lyg po poros metų išbėgau iš savo namų ir puoliau į glėbį Lukui. Jis mane stipriai apkabino, pabučiavo ir man į ausį kuždėjo, kad mane myli."
Sapno pradžia man patinka.
"Staiga dangus lyg pravirko - iš jo prapliupo daugybė lietaus, kuris buvo gaivus, bet jis buvo spalvotas(?). Staiga sapne pasirodė lyg Karolinos, Ievos, Indrės bei dar vieno simpatiško vaikinuko siluetai ir netikėtai išryškėjo jų veidai."
Miegodama krūptelėjau.
" Visi puolė juoktis, tarp jų ir Lukas kuris man pašaipiai pareiškė - "Su tokiomis aš neprasidedu"."
Po galais! Po šių žodžių aš pabudau ir pašokau iš lovos - tai buvo savotiškas košmaras. Man. Mano kakta buvo "išpilta" šaltu prakaitu, visa lyg degiau, o širdis spurdėjo taip, kad net atrodė, jog tuoj iššoks. Pažvelgiau į laikrodį - pasirodo, kad tik dabar yra vos penkta valanda ir trisdešimt minučių.
Vėl kritusi į savo minkštą, pūkinę pagalvę prisiminiau sapną. Kaži, ką jis gali reikšti? Galbūt, kad Lukas pagaliau atkreips dėmesį į mane? O gal jis kažką planuoja? Na.. Su Karolina ir Ieva.. Ką nors negero man. Nenustebčiau, jei atvirai.
Sučirškė žadintuvas. Pagaliau saulė pradėjo kilti, todėl kambaryje pasidarė šviesiau - pamačiau koks visgi gražus yra butas, kuriame aš gyvenu. Tiksliau kambarys. Mama nesiteikė ateiti manęs prižadinti. Kažin, kur ji?
Nepaisant to puoliau prie spintos ir išverčiau ją - susiradau gražius džinsus ir palaidinę kurių dar nedėvėjau. Apsirengiau ir prisiminiau koją. Diena praskaidrino tai, kad man jos neskauda taip kaip vakar!
Pagaliau kiek su geresne nuotaika nuėjau į virtuvę ir radau raštelį-
"Labas rytas, brangioji,
mes su tėčiu išvykome sutvarkyti keletos reikalų, Mildutę pasiėmėme su savimi, nes nuvešim į darželį. Manau, kad nespėsim grįžti, tad palikau porą litų - nuvyk autobusu, kadangi su skaudančia koja greit nepaeisi. Taip pat būtinai pavalgyk pusryčius ir sėkmės mokykloje!
Nepamiršk užrakinti namų!!
- Mama."
Autobusu?!
Pagaliau atsidariau šaldytuvą, kuriame aptikau kai ką valgomo - mamos keptų pyragėlių. Nežinau, ką mama laiko pusryčiais, bet tai man ir yra pusryčiai - kas nors saldaus. Suvalgiusi du pyragėlius susirišau savo plaukus į arklio uodegą, pažvelgiau į laikrodį - jis rodė lygiai septintą. Kaip tik laiku! Kuprinę ant pečių ir užrakinusi duris (nepamiršau!!) nulipau žemyn ir išėjau pro duris. Šiandien lauke švietė saulė, buvo visai šilta, girdėjosi pirmieji šios dienos paukščių čiulbesiai. Apsidairiau ir užtikau vieną stotelę. Ten stovėjo panelė su vaikinu kurių man dar tiesą sakant neteko matyti. Jie dairėsi vienas į kitą, kol pagaliau priėję vienas prie kito pradėjo burkuoti. Pasižiūrėjau į tvarkaraštį - jame perskaičiau autobuso laiką ir apsidžiaugiau, kad nepavėlavau.
- Atsiprašau? - pažvelgiau į porelę.
- Ko? - kiek grubiai atkirto vaikinukas.
- Kur važiuoja šis autobusas?
- Į mokyklą kurioje mokaisi ir tu,- šyptelėjo panelė.
Vaikinas man kažkur matytas..Esu garantuota, kad jis iš mano mokyklos.
Pagaliau tolumoje pamačiau šviesas, kurios artėjo. Tai buvo autobusas. Įlipau į jį ir padaviau vairuotojui pinigus. Keista, bet jų užteko. Apsižvalgiau - sėdėjo daug paauglių, todėl nusprendžiau atsisėsti į priekį. Bevažiuojant paskambinau mamai, pakalbėjome..
- Paskutinė stotelė,- išgirdau vairuotojo balsą.
Apsižvalgiau - čia nieko nebuvo. Kaip aš taip sugebėjau viską PRAŽIOPSOTI?!
Nieko neištarusi išlipau iš autobuso ir ką padarysi - pėdinau peškom. Kadangi mano telefonas labai išmanus, turi net navigaciją, susivedžiau adresą ir po valandos su skaudančia koja pasiekiau mokyklą.
Pirmoji pamoka - fizika. Pasibeldžiau ir įėjau.
- Atsiprašau..
- Kur buvai? - kiek nemaloniu balsu sukriokė mokytojas.
- Išlipau ne toje stotelėje..
- Važiavai autobusu?- pasigirdo balsas iš galo,- jau tėvai negali atvežti? - pradėjo kaip pašėlęs juoktis.
Pažvelgiau į tą žmogų ir prisiminiau sapną.. Lukas. Taip, tai buvo jis. Gale sėdėjo su Karolina ir jie kikeno. Garsiai kikeno.
Vieta prie Martos buvo tuščia - atsisėdau prie jos. Ji linktelėjo ir šyptelėjo, o aš vis dar kiek sunerimusi sėdėjau bijodama.. Kažko. Pagaliau, skambutis. Visgi pamoka praėjo greitai vien dėl to, kad pavėlavau į pusę jos.
- Tai sakai važiavai autobusu,- sukikeno Marta.
- Ei..
- Viskas gerai,- eidama šalia manęs ištarė,- o maniau, kad jau šiandien neateisi.
- Atėjau. Visgi.. Nors norėjau neeiti niekur kai išlipau ne ten,- atsidusau.
Ji nusijuokė ir įėjusi į klasę pasidėjo kuprinę. Pamokose sėdžiu su ja - visur, todėl žinoma savąją, kuprinę pasidėjau šalia jos. Ir nuėjau prie palangės. Ji pažvelgė į mane ir priėjo.
- Kaip tavo koja?- pasiteiravo.
- Ai,- pakylėtai ištariau,- išgyvensiu.
- Džiaugiuosi. - linktelėjo.
- Žiūrėk, dėl vakar.. Kai ką sugalvojau.
- Ką?
- Na, atkeršyt Ievai Ir Karolinai.
- Vienintelis dalykas kuriuo tu atkeršysi - prisijungimas prie mūsų grupelės,- vėl priminė.
- Bet, aš.. Aš nenoriu,- pasitaisiau savo šukuoseną.
- Tada tau niekas neišdegs.- šyptelėjo,- tu bijai?
- Ne.. Tik.
- Tik tu bijai.- nustebo,- nemaniau, kad tu tokia atsiprašant myžnė, Gerda..- ištarusi tai nuėjo atokiau nuo manęs prie Karolinos ir Ievos. Aš likau kaip ir visada - viena.
Vienišumas ilgai nesitęsė - suskambo skambutis ir visi subėgo į klasę. Aš sėdėjau ir dairiausi aplinkui kartais užmesdama akį į Martą, kartais į Luką kuris mane pamatęs juokdavosi, o kartais į tą vaikinuką, kuris susigūžęs sėdėjo klasės gale ir kurį aš kažkur mačiau.. Mokytoja iškrėtė pokštą - aptaškė vieną klasės mergaitę, ir visi puolė juoktis, tik ne aš. Pažvelgiau į tą susigūžusį vaikigalį - jis juokėsi ir tą šypseną atsiminiau!! Ji iš mano sapno.
- Kas jis?- silpnai trenkiau savuoju pečiu į petį Martai.
- Dovydas.
Pažvelgiau į jį. Jis pažvelgė į mane nepasitenkinusiu žvilgsniu. Nusisukau. Ir taip pamoka praėjo - suskambo trečias, ketvirtas ir penktas skambučiai.. Pagaliau ketvirtoji pamoka. Matematika, pas bjauriąją mokytoją.
- Padarei namų darbus? - stengiausi užmegzti pokalbį su Marta.
- Ne, o kam?- nusijuokė.
Keista ji.. Turbūt ji vis dar mano, kad aš bailė, nes bijau tapti tuo kuo yra ji.. Bet gal būtų visai nieko? Atkeršyčiau ir Ievai, ir Karolinai.. Bet ne, velniop tokias mintis!
Suskambo šeštasis skambutis šiandien mokykloje, bet penktasis man. Patikrinau telefoną - nieko naujo. Pažvelgiau į Luką - jis kaip ir visada buvo apsuptas dėmesio ir draugų, o aš..
- Labas,- išgirdau švelnų vaikino balsą.
Pažvelgiau. Tai buvo nematytas vaikinukas.
- Labas,- šyptelėjau.
- Aš Kristis.. Kristis Danilevičius,- šyptelėjo.
- A..Aš Gerda.
- Žinau,- šyptelėjo.
Žinoma, kur gi nežinosi. Bet man viduje pasidarė gera, kad pagaliau bent vienas vaikinas lyg ir panoro su manimi susipažinti.
- Tai tu naujokė? - iš niekur nieko paklausė bent jau manau, kad tikrai labai kvailo klausimo.
- Taip.. Kaip matai.
Širdis daužėsi. Jis man pradėjo patikti. Žinoma, kaip bendraklasis.
Šnekučiavomės.. Nuoširdžiai. Buvo ilgoji pertrauka, todėl pasikalbėti apie daug ką laiko mums užteko, juolab kai Marta trankėsi su mokyklos elitu po mokyklą. Pagaliau pasijaučiau laiminga..
Koridoriaus gale išvydau ne ką kitą, o Martą, Ievą, Karoliną, Luką, Dovydą jei nemaišau jo vardo ir dar kelis nepažįstamus veidus. Širdis man vis labiau daužėsi.. Nežinau kodėl.
Koridoriaus gale išvydau ne ką kitą, o Martą, Ievą, Karoliną, Luką, Dovydą jei nemaišau jo vardo ir dar kelis nepažįstamus veidus. Širdis man vis labiau daužėsi.. Nežinau kodėl.
- Tai sakai padedi susirasti blondinei draugų? - priėjęs prie Krisčio specialiai pasistengė mane įžeisti Lukas.
- Tai kaip kitaip,- sukikeno.
Nekaltu žvilgsniu pažvelgiau į juos - akivaizdžiai susimokę.
- Lukai, gali nesimaišyt?- truputį drebančiu balsu, bet pagaliau išdrįsau kažką pasakyti Lukui.- tu čia nereikalingas..
- Oi, kokia naivuolė,- susiėmė už galvos ir ėmė juokėsi vis labiau,- Karolina buvo teisi sakydama, kad tu kvailė.
Tai pasakęs Lukas nuėjo šalin nuo manęs, o paskui save lyg šuniuką tempėsi Kristį. Štai tau ir gabalėlis laimės.. Netikros..
Pagaliau po penktos pamokos į kuprinę susikroviau biologijos knygą, sąsiuvinį ir kitką ir ėjau link rūbinės.
- Tai ką sakei ten Lukui?- šyptelėjo skersai kelio stojęs vaikinukas,- nereikalingas?
- Tuo metu jis įsikišo netinkamu metu,- jaučiau, kaip viduje viskas dreba.
- Jis visada ir visur laiku, aišku?- piktai pasižiūrėjo tamsiaplaukis.
- Aišku..- drebėjau.
- Kitaip tu pasigailėsi, bet man ir taip būtų gaila žaloti tavo..- nusijuokė,- gražų veidelį.
Jis mane pastūmė, o visi į mane pažvelgė ir pradėjo apkalbinėt, o aš išraudau. Nepaisant to nuėjau į rūbinę, labai greitai apsirengiau ir išėjau iš mokyklos nors ir kaip skaudėjo koją.
Vienas dalykas mane pradžiugino - manęs prie mokyklos jau laukė mama. Vos įsėdau į mašiną pajaučiau, kad trečiadienis mokykloje pagaliau baigtas. Mama ėmė klausinėti vieno, aš jos klausiau kito ir pagaliau susikalbėjom. Kelias kaip niekada atrodė trumpas - greitai grįžome namo. Aš nuėjau į savo kambarį, įsikabinau į pagalvę ir pradėjau verkti. Seniai taip beverkiau.. Na aišku, ko norėt, aplinkybės daro savo.
- Neverk,- pajaučiau mažytes rankytes ant savo nugaros. Tai buvo Milda.
- Reikia, mažute, bent truputį,- kūkčiodama atsakiau.
Greičiausiai ji suprato.. Nes žodį reikia ji supranta. Ir išėjo. Po poros valandų, kai ašaros susimaišė su miegu, aš pagaliau pasiekiau namų darbus. Juos padariau, nuėjau išgerti sulčių ir likusias kelias valandas pratūnojau kambarį. Tai dar viena mano mėgstama veikla.
Ir vėl į galvą atėjo visa tai, kas buvo šiandien - pradedant sapnu, baigiant grasinimais. Sakiau sau, kad sapnas kažką reiškia ir taip yra.. O dėl keršto. Man vis iš galvos ir vėl neišeina Martos pasiūlymas. Norint ją susigrąžinti (nes dabar ji atrodo pikta) reikės pasirinkti.. Ir ta mano naujo gyvenimo klaida - man vienas iš vaikinų patinka.. Bet tai tebūnie rytojui..
Nusimetusi chalatą palindau į šiltą lovą.. Ir akimirksniu užmigau..
Gerda.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)