3 įrašas. Klaipėda, Klaipėda, Klaipėda..

Antradienis

- Kelkis, kelkis,- pagaliau mano ausis "palietė" švelnus mano mamos balsas.
- Aš noriu miego,- vis dar apsikabinusi pagalvę atsakiau jai.
- Jau pusė septynių.. Nagi, kelkis. Kai grįši, galėsi pamiegoti.
Vistiek neeiti neišeis. Mama mielu žvilgsniu žiūrėjo į mane, kuris lyg liepė tučtuojau keltis iš lovos ir greitai ruoštis. Tai ir padariau. Tingiai pakeičiau būseną į sėdėjimo, pasikrapščiau akis, atsistojau ir pajaučiau bjaurų skausmą. Prisiminiau savo koją.Ji buvo kiek pamėlusi, man ją skaudėjo ir žinoma - buvo sunku ant jos atsistoti.
- Bent kiek geriau negu vakar?- timpčiodama lūpą paklausė.
- Gal.. Truputį,- apžiūrinėdama koją išpyškinau.
- Gal tave nuvežti pas gydytoją?
- Mama, nereikia,- grubiai atkirtau,- nenoriu pasirodyt iš tiesų kvaile..
Ji atsiduso ir nieko šia tema nepridūrusi tyliai išėjo iš šviesaus kambario.
- Kaip nori,- pasigirdo balsas už durų.
Taip, tikrai, kaip noriu. Šiandien visi mano veiksmai bus sulėtinti, kadangi ta koja.. Per kurią judu dvigubai lėčiau.Bet vargais negalais pasiekiau spintą, pakankamai greitai apsirengiau ir atšlubavau iki virtuvės. Ant stalo jau buvo iškepti vafliukai kuriuos aš labai mėgstu ir garavo vaisinė arbata. Bevalgant nepastebėjau, kaip tyliai į svetainę atžingsniavo Milda kuri taip pat kramsnojo vaflius.
- Skanu.- valgydama ištarė.
- Žinoma,- šyptelėjau.
Ir valgėme toliau. Bevalgydama kažkodėl visai netyčia prisiminiau Luką - kaip jis elgsis su manimi šiandien? Įdomu, kas man ten rašė? Iš kur gavo numerį? Keista, bet nors ir antrą dieną - šiandien manau, kad į mokyklą eisiu su dar didesniu jauduliu negu vakar.

Papusryčiavusi nuėjau į vonią - pasižiūrėjau į save per veidrodį. Negaliu į save žiūrėti - man nepatinka mano veidas, bet jokiu būdu.. Nenaudosiu ŠPAKLIAUS!! Šukomis kelis kartus perbraukiau savo plaukus, veidą pasitepiau kremu ir pasiėmusi iš savo kambario kuprinę užsimečiau ją ant pečių. Mama atėjo į pagalbą - bandė padėti nulipti laiptais žemyn. Ką tik supratau, kad šiandien bus daug sunkiau negu įsivaizdavau.
Pagaliau sakyčiau pakankamai saugiai sėdėjau mašinoje. Tarp mūsų su mama nesimezgė pokalbis, nes matyt bijojau tiek, tiek ji, kad teks paliesti man nemalonią temą.
- Tikrai nenori geriau pas gydytoją nuvykti dėl kojos?
- Mama, juk sakiau, kad ne. - žiūrėjau pro langą. Ir nepatikėjau savo akimis. Mačiau Luką su dar dviem gražiai vaikinais!!
- Gerai jau,- nusileido, - tada aš tau nupirksiu tepalų, jei reikės vaistų nuo skausmo ar dar ko nors.. Dar galėsiu..
- Mama, baik,- atsisukau,- praeis.
Jeigu ji nebūtų vairavusi, lažinuosi, kad būtų atsisukusi ir "nustačiusi" savo nepasitenkinimo mimiką. Bet šį kartą man tai buvo nė motais. Sėdėjau ir laukiau, kol pagaliau mašina sustos prie tos mokyklos. Ir sulaukiau. Į rankas pasiėmiau kuprinę ir lipau iš mašinos.
- Sėkmės, jeigu kas, skambink.
- Gerai,ačiū,- stengiausi atsakyti taip, kad neįžeisčiau jos. Dar viena jos būdo savybė- ji nėra atlaidi. Greit supyksta,o kad atleistų reikia daug paplušėti.
Šlūbčiodama pasiekiau mokyklą ir nuėjau prie tvarkaraščio. Dabar pirmoji pamoka rusų kalba, 53 kabinetas. Vienas, du, vienas, du ir štai sunkiai, bet užlipau laiptais! Eidama link klasės koridoriuje mačiau jei gerai prisimenu Ievą apsuptą kitų dėmesio, taip pat ten stovėjo man nematyta mergina.. Arba jos vakar nepastebėjau. Ant jos palaidinės buvo parašyta "Karolina". Spėju tai jos vardas. Vistiek, stengiausi į tai nekreipti dėmesio ir įėjau į klasę. Jaučiau, kad į mane už nugaros spokso visos tos asmenybės kurias tyliai aptariau savo mintyse. Man pasisekė, kadangi klasėje stovėjo mokytoja, tad pasiteiravau kur man atsisėsti. Šį kartą teko atsisėsti į  priekinį suolą - o priekį bent jau Klaipėdoje daug ką sodindavo pagal jų elgesį pavyzdžiui tuos, kurie kalbėjo.. Kaip pasiilgau Klaipėdos.

Pagaliau suskambo skambutis ir į mano suolą atsisėdo dar viena nematyta mergina.  Na, ji buvo lyg ir brunetė, kažkuo panaši į mane. Jos veide buvo "apsigyvenusios" strazdanos. Nėra ji super graži - panašiai kaip ir aš, tačiau iš pašalies atrodo lyg prisitaikiusi.
- Sveika,- nusisukus mokytojai ištarė ši,- Aš Marta.
- L..La..Labas,- sumikčiojau.
- Kas yra?- nusiprunkštė.
- Nieko,- šyptelėjau,- keista, kad kažkas pagaliau atkreipė dėmesį į mane.
- Ai, nekreipk dėmesio į juos,- nusijuokė,- teks priprasti. Dauguma čia pasikėlusių, kurie menkina kitus prieš save.- šyptelėjo,- mano pradžia ČIA irgi buvo sunki. Panašiai kaip tavo.
- Tai.. Tu naujokė kaip ir aš?
- Gerda!! Marta!! Nekalbėkit, arba persodinsiu atskirai,- pasigirdo skardus mokytojos šauksmas skirtas mums.
- Pakalbėsim per pertrauką,- suglumusi ištariau.
- Išsigandai?- nusijuokė,- ji visada taip.
- Per pertrauką, gerai?- timptelėjau lūpą.
Ji linktelėjo. Visi nustebo, kad kai mokytoja pakvietė mane skaityti, rusiškai skaičiau daug geriau, tiksliau geriausiai iš visų. Nuo manęs mažai atsiliko ta graži blondinė - Karolina (bent jau taip spėju iš jos palaidinės ir mano spėlionės pasitvirtino - mokytojai pasakius "toliau, Karolina" ji tęsė). Perskaičiusi tekstą ji sulaukė mokytojos pagyrimo ir pasižiūrėjo į mane, lyg būtų bandžiusi "nusodinti" mane ir lyg jai tai būtų pavykę. Suskambo skambutis. Pagaliau.

Marta padėjo man nueiti iki geografijos kabineto. Turbūt ji vienintelė tokia miela ir paslaugi. Bent jau tokia atrodo iš pirmo žvilgsnio. Lėtai nužingsniavau prie palangės ir atsirėmiau. Apsupta kitų dėmesio Marta pažvelgė į mane ir greitai priėjo.
- Na, tai kur mes baigėm?- linksmai ištarė.
- Dėl to, kad tavo pradžia buvo panaši į manąją,- pasikrapščiusi galvą prisiminiau.
- Ai taip,- šyptelėjo,- aš atvykau iš Klaipėdos. Irgi.
- Bet man neteko tavęs ten matyti..
- Buvau kitoje mokykloje,- vėl šyptelėjo,- tiesiog, ten žmonės visai kitokie negu čia.
- Pastebėjau..- atsidusau,- bet kaip tu prisitaikei? Na supranti... kad ant tavęs nei ką nors sako, nei ką..
- Daug vargo,- šyptelėjo,- na, bet truputis to, ko nevartojau ir visi aplinkui tave gerbia.
- Ką turėjai galvoje sakydama ko nevartojai?- nusistebėjau.
- Na, nerūkiau, nei gėriau, nei dar ką nors. Gėriau gal kiek per drąstiškai skamba, bet.. Tada nustojo tyčiotis ir žmonės pradėjo "lipti" patys prie manęs. Na, žodžiu jei ką nors sugalvosi, pasakyk, duosiu adresą kur mes renkamės. Visi,- šyptelėjo.- ir dar pasakysiu kas, kur ir kaip.
- Ne.. Man to nereikia,- pasipurčiau.- Tikrai.. -papurčiau galvą,- nereikia. Ir, kas.. Tie visi?
- Na mokyklos elitas, kuriam priklausau ir aš, jei tai galima pavadinti elitu. Na supranti, į jį įeina ir Ieva, ir Lukas ir dar pora iš mūsų klasės, taip pat ten yra daug gražių vaikinukų pavyzdžiui Dovydas, Karolis, Kristis, taip pat ir merginų pavyzdžiui Indrė žinoma ir Karolina.. Ji neseniai prisijungė. Žodžiu, daug ten mūsų.

Karolis.. Išgirdusi jo vardą prisiminiau mūsų gražų laiką Klaipėdoje.. Ir vėl prieš akis iškilo Klaipėda. Kaip pasiilgau Klaipėdos.. Jūros ošimo, gaivaus oro, gerų ir tikrų draugų, kurie gerbia tave tokį koks tu esi..
Suskambo skambutis. Mane Marta ir vėl palydėjo. Keista, bet pagaliau prisiminiau tai, kad ji sakė, jog ten yra ir Lukas ir kiti.. Lukas.. Lukas. Kur Lukas? Šiandien jo mokykloje dar nemačiau, bet juk jis ėjo..
Per antrą pamoką nieko doro nenuveikiau, tiesiog sąsiuvinio kamputyje braižiau visokias figūrėles.
- Kitą pamoką kontrolinis,- nužvelgdama kiekvieną mokinį ištarė mokytoja.
Pakėliau ranką.
- O ir man reikės rašyt?- pasiteiravau.- Aš tik antra diena šioje mokykloje.
- O tu ką, nieko nemoki?- kreivai pasižiūrėjo,- žinoma, kad reikės.
Štai tau. Jau nebemėgstu geografijos.
Visa pamoka taip ir prabėgo.. Lėtai ir nuobodžiai. Ir vėl skambutis kuris reiškė, kad pamoka baigta.
- Kokia pamoka?- priėjusi prie Martos pasidomėjau.
- Matematika.. Saugokis mokytojos, ji bjauri.- šyptelėjo.
- O dieve, Marta, tu su ja susidėjai? Su šita žiople?- pasibjaurėjimo pilnu balsu ištarė Ieva.
- Ji mano draugė,- atsigręžusi į mane mielai nusišypsojo,- todėl rink žodžius.
- Jau draugė,- nusijuokė brunetė ir nuėjo prie savo grupelės.
Turiu draugę. Geras. Tik įdomu čia tik dėl to, kad ji atsikabintų, ar tai iš tikrųjų?
- Tu rimtai?
- Dėl ko?- nuėjus į kabinetą ir ant kėdės padėjusi violetinę kuprinę paklausė.
- Na, kad aš tavo draugė.
- O kaip tu manai? Žinoma.
Pasijaučiau, kad dabar viduje man daug geriau.. Daug, daug geriau. Kad turiu bent vieną žmogų mokykloje, kuris tikiuosi, kad mane užstos.
Visą pertrauką bendravau su Marta, kol likus penkioms minutėms iki pamokos ją pasisavino Karolina. Jos nuėjo netoli, todėl neatsispyriau norui išgirsti apie ką jos kalbasi.
- Tu jauti, ką tu darai?- priekaištavo blondinė.
- Šiaip, čia mano gyvenimas. O antra, tavo pradžia prieš kelias dienas irgi buvo sunki, kaip ir jos, tad turėtum imti ir patylėti,- lengvai iš padėties išsisuko draugė (?).
- Gerai, bet nesugalvok jos priimti į mūsų grupę,- nusileido,- man būtų gėda..
- O man nesvarbu,- šyptelėjo,- tu esi skirtinga nei ji. Ji man jau nuo šiandien artimesnė.
Pastebėjau, kad Karolina įsižeidė ir nuėjo šalin.
Ką tik susidariau nuomonę apie Karoliną. Prakeikta intrigantė! Jei galėčiau, dabar šokčiau ir ką nors jai padaryčiau.. Bet pasirodyčiau lyg paskutinė kvailė..
- Eime. Į klasę,- kiek nemaloniai besijausdama ištarė.
Nuėjome, aš atsisėdau prie jos. Pamoka slinko ir įsitikinau, kad mokytoja Jūratė yra tikrai bjauri. Rėkia ant kiekvieno, ant kurio gali. Bet "thanks God" jei taip galima išsireikšti, prie manęs ji dar nepristojo. Praslinko trečioji pamoka. Ir ketvirtoji..Per jas nenutiko nieko įdomaus, tik "tipo" kažką išmokau, nors nieko čia nebe suprantu.Gal man jau reikia palengvintos programos?! Pagaliau praėjus penktai pamokai iš Martos gavau vieną viliojantį pasiūlymą.
- Gal eime į valgyklą?
- Žinoma, galim.- sutikau.
Pakankamai sunkiai, bet sakyčiau visai greitai nuėjome į valgyklą. Eilė buvo visai nedidelė, todėl greitai priėjome. Nusprendžiau nusipirkti tik arbatos. Už manęs stovėjo Karolina ir Ieva. Dvi intrigantės, klastūnės.
- Pinigų turbūt ji neturi nusipirkt valgyt,- sukikeno blondinė.
Stengiausi nekreipti dėmesio ir ėjau link tuščio staliuko. Bet prakeikta Karolina nusprendė iškrėsti pokštą. Paėmė ir pakišo man koją. O kadangi vieną koją man velniškai skaudėjo.. Aš parkritau. Puodelis iškrito iš rankų ir nuriedėjo kiek toliau, arbata išsipylė, o aš lyg šiukšlė voliojausi ant žemės. Kas tai matė - vos ne vartėsi ant žemės kaip ir aš. Tik iš juoko. Marta pribėgusi padėjo man atsistoti ir kai visi pamatė, kad ji mano draugė nusisuko. Gal jie jos bijo? Bet nepaisant to aš pravirkau. Pravirkau ne dėl to, kad man gėda (nors ir tai prisidėjo), bet dėl to, kad man skauda. Skauda koją, skauda vidų.. Skaudu žinoti, kad čia priprasti bus sunku..
- Čia tik pradžia,- pasigirdo Karolinos balsas.
Jinai gal man pavydi, kad mes su Marta gerai sutariam, ar kaip? Nesuprantu kartais tų blondinių.. Net ir savęs.

- Skauda?- silpnai spaudinėdama savo švelniais pirštais mano koją klausinėjo seselė.
- Aha,- nusivaliusi nuo skruostų ašaras atsakiau.
- Gerai, eik namo. Ir siūlyčiau nueiti pas gydytoją, kad jis tau išrašytų  kokių nors vaistų ar dar ko nors..
- Mama siūlė, bet..
- Bet?
- Bet aš nenorėjau eiti.. O dabar manau, kad teks.
Seselė šyptelėjo ir palydėjo mane į klasę. Vos įėjus į patalpą kurioje vyko pamoka - Karolina su Ieva pradėjo kikenti, o seselė mokytojai pasakė, kad mane išleidžia. Pasiėmiau kuprinę, susidėjau knygas..
- Ateisi ryt?- draugiškai paklausė Marta.
- Tikriausiai..
- Tai sėkmės tau.- šyptelėjo,- nueik pas gydytojus ir apmąstyk mano pasiūlymą dėl to adreso. Nebent nori, kad tai kartotųsi..
- Nenoriu, bet.. To man nereikia. Nereikia,- pakartojau ir išėjau iš klasės.
Mama manęs lauke jau laukė. Lauke švietė saulė, tad buvo kiek šilta. Įsėdusi į mašiną sulaukiau krūvos mamos klausimų - kas buvo, kas tai padarė ir panašiai. Visgi mama privertė mane nuvykti pas gydytoją. Eilės nebuvo, tad priėjau vos tik atvykus. Kaip gydytojas pareiškė - pasitempiau koją, tad kelias dienas paskaudės.. Ir davė įtvarą. Dovanų. Pagaliau po pusvalandžio grįžom namo, aš pradėjau ruošti namų darbus.. Ir eilinį kartą viską sugriovė į kambarį su trenksmais įbėgusi Mildutė.
- Mama man nupirko barbę!!
- Kaip tau fainai,- net į ją neatsisukusi ištariau,- bet gal gali netrukdyti? Noriu paruošti pamokas..
Pažvelgiau į ją, kadangi ji nieko neatsakė. Ji norėjo pasidžiaugti, o aš ją lyg atstūmiau ir jos akyse sužibo ašaros. Nulipau nuo kėdės ir priėjau prie jos.
- Neverk.. Atleisk,- apkabinau ją.- Pažaisim jei bus laiko vėliau, sutarėm? O jei nepavyks.. Tada rytoj.
Ji nusišypsojo. Supratau, kad sutarėm, nes ji nubėgo į savo kambarį, o aš toliau pabaigiau ruošti pamokas. Pabandžiau įsijungti kompiuterį - jis veikė! Stebuklingai. Įsijungiau "facebook", bet ten neužtikau to,ko norėjau.. Lukas manęs nepriėmė. Deja.

Pasitikrinusi elektroninį paštą radau laišką nuo Miglės.
"Labas, Gerda!


Kaip mes visi tavęs pasiilgom. Nors tavęs nėra vos keletą dienų, tačiau klasėje dabar daug niūriau, nebėra to užkrečiančio juoko. Nėra žmogaus per brūkšnelį - organizatoriaus, su kuriuo visi vakarėliai ir reginiai būdavo patys geriausi. Kada po galais tu ruošiesi atvykti į Klaipėdą?! Mes visi laukiam.. Labai laukiam. Visi laikom už tave čiurus, kad tau ten viskas pasisektų ir viskas būtų gerai.. Tikrai, nuoširdžiai. Mums labai įdomu, kaip tau ten sekasi, kas naujo? Ar susiradai draugų? Tikimės, kad jie mūsų nepakeis.. Be to, kaip naujoji mokyklą? Gal jau įsižiūrėjai kokį nors.. Vaikinuką? Žinok, kad mes visada ir visur tave palaikom ir palaikysim! Svarbu, kad tau taip būtų geriau. Žinai, Klaipėdoje viskas kaip ir visada - ramu. Dabar gražus oras (aš kalbu apie orą?) šviečia saulė, girdžiu ošiant bangas.. Trūksta tik tavęs ir viskas būtų tobula!


Atleisk už trumpą laišką, mama liepė jungti kompiuterį lauk, o jos nejaudina, kad laišką rašau tau.
Lauksiu atsakymo. Labai, labai! Ir žinoma, apsilankymo!
Bučkis.
Visada tavo geriausia draugė - Miglė."


Tikrai.. Geriausia.. Pasirinkau funkciją atsakyti ir tingiai spaudinėdama mygtukus kompiuterio klaviatūroje atrašinėjau į laišką.

"Mano patys brangiausi žmonės!!


Jūs neįsivaizduojat, kad aš jūsų pasiilgau daug daug daug labiau negu jūs manęs... Vilniuje bjauru - žmonės visai kitokie negu Klaipėdoje.. Lyg kai kurie iš čia esančių būtų nukritę iš Marso - elgiasi bjauriai, tyčiojasi nežinia dėl ko.. Kad aš naujokė.. Jie nesupranta, kad man sunku. Žinoma, kur jie supras, kai visus juos gerbia. Vakar pirmoji pasekmė - pasitempiau koją paslydusi ant ledo, o šiandien mokykloj viena tokia Karolina pakišo man padnoškę ir parkritau. Valgykloj..Visi puolė juoktis. Bet gerai, kad susipažinau su Marta - ji man draugė. Kol kas čia vienintelė. Ji man padėjo atsitiesti ir visi pamatę, kad aš esu jos draugė nustojo juoktis. Lyg bijodami jos. O šiaip nežinau, abiejų mokyklų pagal išvaizdą labai jau lyginti ir negalėčiau, mažai man jos čia kuo skiriasi. Žodžiu, kai atvyksiu į Klaipėdą papasakosiu tau viską iki smulkmenų. Tave tai sudomins. O tikslios datos dar nežinau - pasitarsiu su tėčiu. Žodžiu lauk. Visiems perduok nuo manęs pačius nuoširdžiausius linkėjimus ir bučkius!!


Gerda."

Išsiuntusi laišką nuėjau į virtuvę, atsigėriau vaisinių sulčių kurios yra mano pačios mėgstamiausios ir įlindau po dušu. Išsimaudžiau, apie viską apgalvojau. Iš galvos man vis dar neišėjo Martos pasiūlymas.. Bet velniop tas mintis, tokia tikrai nenoriu tapti. Atsiguliau ir galvojau apie viską. Apie Karolinos ir Ievos poelgį... Ir sumąsčiau, kad reikėtų joms atkeršyti. Tik kaip?

SUGALVOJAU!

Gerda.

(Marta ir Gerda.
Jos nėra tobulai gražios, galbūt net nėra gražios - bet galbūt tai ateityje bus lyg viena siela dviejuose kūnuose?)

Meilės raštelis nuo Monikos ( :D )

Sveeikučiai!
Kaip jūs laikotės? :) Kas geresnio? Tikiuosi, kad jums visiems viskas super gerai!! Na, o kadangi rytoj pagaliau paskutinė diena ir pasieksime pavasario atostogas,  norėčiau jus su tuo pasveikinti! O šia proga šis pranešimas nuo manęs ir tokia įdomi informacija..

Planuoju rytoj įkelti trečiąjį įrašą, BET. Neprižadu. Daug kas gali pasikeisti - galbūt eisiu pasivaikščioti su drauge į miestą, galbūt pas mane ateis draugė, galbūt.. Galbūt, galbūt ir dar kartą galbūt. Na, o kadangi istorijoje jau yra NET DU (:DD) įrašai, 40 sekėjų ir virš 2300 peržiūrų norėčiau paklausti kokią nuomonę susidarėt (kol kas) apie istoriją? Bendrą nuomonę apie veikėjus? Ko tikitės? Ką galėtumėte patarti?


Labai lauksiu jūsų patarimų, kadangi jie man labai svarbūs!
Be to, pakomentuokit kurie nepakomentavot 2 įrašą, tapkit sekėjais, jei patinka istorija pasiūlykit draugams! Būčiau žiauriai dėkinga.

Iš anksto gero penktadienio ir dar - komentaruose galit užduoti jus dominančius klausimus.
Dabar jau viskas.
Iki pasimatymo!

2 įrašas. Pirma diena naujoje mokykloje

Šį kartą savo žadintuvui nedovanojau laimės manęs prižadinti, kadangi aš atsikėliau daug ankščiau negu turėčiau. Galbūt jaudulys daro savo, arba tiesiog neima miegas, nes pagaliau noriu įžengti į naująją mokyklą. Laikrodis rodė penktą valandą ryto ir iš tiesų jaučiausi kaip niekad žvali ir energinga. Kadangi ką jau padarysi - miegas tikrai nesuims, išsiropščiau iš lovos ir tyliai nužingsniavau prie spintos. Išsitraukiau savo drabužius kuriuos pasiruošiau vakar ir įlindau į juos. Pasišukavau savo šviesius plaukus, į ausis įsivėriau gražius bet kuklius auskarus.. Pagaliau laikrodis rodė šeštą valandą ir trisdešimt minučių, todėl greit pasiklojau lovą, į kuprinę įsidėjau penalą ir nupėdinau į virtuvę.

Kadangi mama dar miegojo, sumaniau pasidaryti ką nors skanaus. Ir į galvą šovė idėja! Sumaniau išsikepti karštų sumuštinių, kurie Klaipėdoje buvo mano pats mėgstamiausias maistas - pusryčiams. Atsargiai ir saikingai užsitepiau, suspaudžiau ir greitai išsikepiau. Kvapas buvo gardus, tad dėka jo pagaliau trindama savo mažomis rankytėmis akytes atbėgo Milda.
- Duok ir man!- savo mielu balseliu pakankamai tyliai šūktelėjo.
- Šaa,- puoliau tildyti bijodama, kad ji suriks garsiau,- imk,- padaviau.
Ji išsišiepė iki ausų ir nubėgo į savo kambarį valgyti sumuštinį. O aš valgydama gurkšnojau kavą ir galvojau kaip man reikės prisistatyti savo naujai klasei - kaip aš jausiuosi ir kas manęs ten lauks. Tiesą sakant, net baisu pagalvoti - nupurto šiurpas.
- Apie ką galvoji?- pasigirdo švelnus mamos balsas.
- Apie gyvenimą Vilniuje,- toliau galvodama atsakiau.
- Viskas bus gerai, priprasi,- šyptelėjo. - Ką čia skanaus turi?- pradėjo "tyrinėti" mano bliudelį su sumuštiniais ir vieną jai pavyko nušvilpti.
- Tikiuosi,- žvilgtelėjau į laikrodį,- mama, tu mane nuveši į mokyklą?
- Taip, jau einu rengtis.
Tingiai nulipau nuo kėdės ir nuėjau į vonią. Mama ten šukavosi, o aš per tą laiką išsivaliau dantis, veidą pasitepiau odą maitinančiu kremu, o nuėjusi savo kambaryje atradau Mildą. Ji ir vėl tupėjo ant mano lovos, bet ji verkė.
- Kas yra,mažute?- valydama jos sūrias ašaras paklausiau.
- Pasiilgau,- kūkčiojo,- pasiilgau draugių..
- Ei,- apkabinau ją,- viskas gerai. Čia sutiksi naujų,- pakėliau jos veiduką.- Man irgi sunku, bet mes ištversim.
- Ne! Aš pasiilgau Martos.. Pasiilgau,- toliau kūkčiojo ir lyg prieštaraudama tarė.
- Tėtis pažadėjo, kad bent kartą į mėnesį nuvyksim į Klaipėdą kelioms dienoms,- atsidusau,- tad tu susitiksi tiek su Marta, tiek su Andželika, tiek su Greta ir kitomis tavo draugėmis,- guodžiau ją.
Pagaliau jos skaidriame veiduke išvydau šypseną. Truputį prie jos pabuvau, palaukiau mamos, o tada apsimoviau batus, kurie bent jau man keisti - nei šiuolaikiniai nei ką, mama žadėjo, kad greitai galėsiu nusipirkti naujus, užsisegiau striukę ir ant peties užsimečiau kuprinę.
- Sėkmės,- iš kambario pasigirdo skardus tėčio balsas.
Visgi apsisukau ir grįžau pas tėtį į kambarį ir pabučiavau į skruostą.
- Ačiū, tėti,- šyptelėjau,- šiandien man jos prireiks..
Pažvelgiau į laikrodį kuris buvo ant mano riešo - jis jau rodė pusę aštuonių, tad buvau priversta uždaryti namų duris.

Per kelias minutes nulipusi žemyn ir jau sėdėdama mašinoje pradėjau jausti blogumą viduje. Mane purtė šaltis, darėsi negera ir vienas žodis kuris visa tai apibūdintų - jaudulys. Kad ir kaip keista bebūtų - mama pakankamai greitai atrado mano naująją mokyklą ir net nei karto nenuklydo ne tuo keliu! Iš pirmo žvilgsnio mokykla kaip mokykla - prie palangių jau mačiau pamokos laukiančius mokinius. "Gerda, nebijok, viskas bus gerai." mintyse sau kartojau.
- Na, lipam,- šyptelėjo.
Linktelėjau ir atidariusi mašinos dureles - išlipau. Pagaliau įžengiau į mokyklą - keista, bet vos įžengus suskambėjo skambutis, o su mama mes puolėme ieškoti direktorės kabineto. Mama šiandien kaip niekada žvali ir pastabi - pasirodo, prie direktorės kabineto mes stovėjom besidairydamos į šonus. Pasibeldžiau.
- Prašom,- pasigirdo balsas iš kabineto.
Užėjau. Mama liko stovėti už durų, jeigu kas.
- Laba diena,- pasisveikinau.
- Sveika,- maloniai ištarė,- prisėsk.
Kaip ir liepė - prisėdau. Apsižvalgiau. Sienos atrodė gražiai, blankios, bet teikė šilumą..
- Tai kuo tu vardu?- pasidomėjo.
- Aš Gerda,- greitai išpyškinau,- Gerda Mintaitė.
- Ai taip,- pažvelgė ši į kompiuterio ekraną,- tu naujokė iš Klaipėdos? Dešimtokė, taip?
- Taip,- pažvelgiau į duris.
Ji kažką burbtelėjo ir pažvelgė į mane žvilgsniu, kuris liepė sekti paskuti ją. Ir aš ėjau. Pagaliau priėjau prie klasės durų už kurių girdėjosi didelis triukšmas. Direktorė atidarė duris, man širdis atrodė, kad pabėgs iš krūtinės.
- Sveiki mokiniai,- pastebėjau, kad jos akys greitai "apibėgo" aplink visą klasę.
- Labas rytas!- visi choru šūktelėjo.
- Užeik,- tyliai sušnabždėjo direktorė man.
Aš užėjau į klasę, visi į mane sužiūro lyg į kokį monstrą. Mano akis "užkabino" žavus, gražus, kiek garbanotais plaukais vaikinukas. Šalia jo sėdėjo žavi brunetė, kuri simpatiška ir tikrai gražesnė už mane.
- Tai naujoji jūsų klasės mokinė,- parodė pirštu į mane,- susipažinkite. Tai Gerda. Gerda Mintaitė.
- Labas Gerda,- pusė klasės pradėjo kikenti.
Paraudau, nes pasijaučiau kiek nejaukiai. Ne veltui bijojau šiandienos. Pagaliau mane pristatė, aš prastovėjau, praraudau ir pagaliau atsisėdau į švarų suolą klasės gale. Visi į mane pasižiūrėjo. Nekenčiu būti naujoke, nes tai pats bjauriausias dalykas.. Pagaliau išsitraukiau penalą ir klausiausi ką sako mokytoja kartais užmesdama akį į tą simpatišką vaikinuką, kuris kiek mačiau į mane net neatkreipė dėmesio.. Nebent porą kartų. Na kur ten atkreips, tokie dairosi tik gražių.

Pagaliau nuaidėjo skambutis.
- Žinai kokia pamoka?- pasiteiravo tas simpatiškas vaikinukas.
- Na, tiesą sakant ne,- paraudau.
- Chemija,- šyptelėjo,- eikš paskui mane, palydėsiu.- Ai, aš Lukas.
- Ačiū,- šyptelėjau,- aš Gerda.
Jis į tai reagavo šaltai, tiesiog palydėjo mane iki kabineto. Aš pasidėjau daiktus ir atsisėdau. Keista, bet visi buvo užsiėmę savais reikalais, niekas su manimi nepanoro susipažinti. Tokiais atvejais aš visada jaučiuosi kiek nejaukiai, žinoma, šįkart irgi ne išimtis. Pagaliau suskambo skambutis visi sulėkė į klasę. Man teko sėdėti su dailia mergina, bet jos veide buvo galima įžvelgti lyg.. Pasibjaurėjimą. Manimi? Tikiuosi, kad ne.
- Dabar jūs dirbsite grupėmis,- ištarė mokytoja,- su kartu suole esančiu draugu.
- Tu rašyk pavadinimą, aš parašysiu visą kitą ką reikia,- kiek pakylėtai ištarė brunetė.
- Gerai,- ramiai atsakiau,- bet gal galėtum pasakyti savo vardą, kad būtų kiek lengviau?
- Ieva.
- Gerai.. Ieva.
Pastebėjau, kad su manimi ji labai šaltai ir nenorėdama bendravo, tačiau per giliai į širdį to neėmiau. Pagaliau padarėme projektą, teko eiti jį pristatinėti, nors nelabai ten ką supratau.. Pasakojau savo supratimu. Ilgai lauktas skambutis suskambėjo, kuris pranešė, kad baigėsi pamoka. Toliau mano palydovas buvo Lukas kuris man padėjo nusigauti iki reikiamo kabineto. Nuėjau į kitą kabinetą, pasidėjau ir parašiau Miglei. Gaila, kad dabar negaliu jai pasiguosti, kaip man iš ties liūdna, kad jos nėra čia.. Kad ji manęs nepalaiko ir, kad esu viena.

Taip pamokos greit bėgo.. Trečia, ketvirta ir penkta.. Kol pagaliau pasiėmiau kuprinę ant pečių ir kuo greičiau nešiau save iš šitos mokyklos. Aplink kaklą užsivyniojau šaliką, ant pečių užsimečiau striukę, o ant peties - kuprinę. Ir pagaliau išėjau į lauką. Per tą laiką,kol buvau lauke, keista, bet susidarė plikledis, kiek slidu. Prie manęs priėjo paprasta mergina, kuri atrodė kažkuo panaši į mane..
- Sveika,- maloniai šyptelėjo,- tai tu mūsų naujoji klasiokė?
- Labas,- kiek sunerimau,- taip..
- Ji kvailė!- kažkoks spėju, kad mano naujasis klasiokas suriko.
Stengiausi nekreipti į tai dėmesio.
- Bet tai kokia negraži!- ištarė ne kas kitas, o IEVA. Sukikeno.
- Nekreipk dėmesio, ji tokia yra.. Pasikėlusi.. Be to, aš Indrė. Bėgu, susipažinsim kitą kart.
Nustebau, kadangi ji prisijungė prie Ievos ir kitų, o eidami jie kikeno. Pagaliau privažiavo mama ir aš įsėdau į mašiną.
- Kaip sekėsi?- mielai paklausė.
- Blogai,- piktai atkirtau.
- Kas yra?- nustebo.
- Prasideda.. Kvailė, negraži ir taip toliau,-  nusičiaudėjau.
- Į sveikatą..- ištarė,- nekreipk dėmesio, praeis. Naujokė, juk reikia iš ko nors..
Linktelėjau. Kurgi ne, ieško ant ko išsiliet.

Vos atvykus prie namų išlipau iš lovos ir še tau - pagavau zuikį! Matyt pasitempiau koją.. Nes skausmas nežmoniškas. Namuose mama ją kiek pašaldė, uždėjo kompresą ir paliko mane kambaryje spręsti uždavinius kurie užduoti namų darbams, kol tuo tarpu ji ruošė man pietus arba vakarienę. Matematikos išspręsti negalėjau - pirmiausia beveik nieko nemokėjau, o antra, man vis prieš akis "šokinėjo" Luko atvaizdas. Tikiuosi, kad jis iškyla man prieš akis dėl to, kad jis šiandien man buvo geras.. Pagaliau mano šnerves pasiekė antrą kartą šiandien gardus kvapas.
- Ateikit valgyti!- kaip ir visada išgirdau rūpestingą mamos balsą.
Atsargiai nulipau nuo kėdės ir po truputį, mažais žingsneliais nupėdinau iki virtuvės. Visi susėdome, valgėme. Pagaliau po truputį pradėjo regztis kalba, kuri tiesą sakant man buvo nemaloni.
- Kaip diena mokykloje?- kimšdamas maistą pasiteiravo tėtis.
- Prastai..
- Kas yra?- kiek nustebo.
- Ai, pirmiausia tai,- kiek nutilau,- nuo pirmos dienos dar nesusipažinau su niekuo galima sakyt.. Ir pradėjo tyčiotis, kad aš kvailė ir, kad negraži.. -atsidusau,- jaučiu, kad man čia bus sunku..
Tėtis su mama susižvalgė lyg jie jaustų kokią nors kaltę, bet aš toliau kuo greičiau stengiausi pavalgyti ir dingti iš virtuvės. Ir pagaliau po kelių minučių baigiau tai, kas buvo pridėta lėkštėje.
- Ačiū,- net nepažvelgiau,- man reikės suplauti indus?
- Ne. Eik pailsėk, aš suplausiu,- kiek sunerimusi ištarė mama.
Nesistengiau sugalvoti ką jai atsakyti, tiesiog atsargiai nuėjau į kambarį. Kadangi pamokų nebuvo daug, visas  jas išsprendžiau ir įsijungiau kompiuterį.. Įsijungiau facebook'ą. Pamaniau, gal pabandyti įvesti Lukas.. Klasės kabinete per klasės valandėlę ant sienos mačiau kabantį lapą su vardais ir pavardėmis ir prisimenu Luko pavardę..  Lukas Maslikuskis. Suvedžiau ir jis..

Yra!! Jis toks tobulai gražus. Pakviečiau jį į draugus ir greitai uždariau kompiuterį, nes kaip vijurkas į mano kambarį įsisuko Mildutė.
- Gerda! Gerda!
- Ką?
- Mama su tėčiu išvažiavo, o kažkas į duris skambinėja.- sunerimusi vos neverkė.
Širdies ritmas pagreitėjo. Artėjau prie durų, ten stovėjo nepažįstamieji. Tamsia apsirengę, tad nusprendžiau neatidaryti durų. Paskambins ir nustos.. Bet skambino ilgai kol pagaliau pasitraukė nuo durų ir išėjo. NEŽINAU grįš ar ne ir tiesą sakant man nebuvo įdomu. Mano visos mintys buvo užimtos Luku. Jo kvapu, jo oda, jo balsu kurį šiandien girdėjau. Susidėjau į kuprinę rytdienos pamokas ir įlindau į dušą. Tiesą sakant kojos skausmas lyg atslūgo.. Bet vistiek skaudėjo. Po pusvalandžio šiltame duše išlipau iš jo - apsiviniojau koją, bandžiau įsijungti kompiuterį. Bet jis neįsijungia!! Dar.. Dar.. Ir dar.. Spaudžiau, bet jokio signalo neišvydau. Sugedo. Sugedo tada, kai man jo labiausiai reikėjo.
- Labanaktis,- į kambarį įbėgusi mane apkabino ir pabučiavo į žandą sesė.
- Labanaktis, Milda,- apkabinau ją stipriau.
Kaip ji greitai atbėgo į kambarį, taip greitai ir išbėgo.
Prieš užmiegant žvilgtelėjau į telefoną - jame buvo viena nauja žinutė. Tikėjausi, kad nuo Miglės, bet suklydau. Numerį tiesą sakant mačiau pirmą kartą, o tekstas mane kiek sukrėtė.

"Brangioji, ne čia ieškai draugų. Niekam tokios žioplės draugų RATE nereikia."

Sunerimau, nes neįsivaizduoju, kas tai man parašė.. Gal Ieva? Gal Indrė? O gal Lukas? Nepaisant to..Vienas, du, trys.. Užmigau. Bet sapnuodama girdėjau balsus, todėl netyčia vos ne pašokau iš lovos. Iš virtuvės girdėjosi mamos ir tėčio balsai - juose buvo galima šiaip ne taip išgirsti šiokį tokį jaudulį.
- Bet jeigu taip visada bus?- kalbėjo mama.
- Nebus, viskas bus gerai.
- Ne.. Nežinau..
-Viskas bus gerai. Už Klaipėdoje parduotą butą pinigų dar turim, išsimokėsim ir už šį. Galų gale nuo ketvirtadienio skrendu dirbti į Norvegiją, ten kažkiek užsidirbsiu.
Išgirdau mamą pravirkstant. Ir akys užsimerkė.

Gerda.

1 įrašas. Aš ir mano šeima

Įrašas į dienoraštį

"Nesitikėjau, kad šios dienos ankstus rytas išauš taip greitai. Atrodo tik vakar kroviausi visus daiktus persikraustymui iš Klaipėdos į Vilnių, o štai jau ir šiandiena - aš ten važiuoju. Džiaugiuosi, kad bent spėjau atsisveikinti su savo draugais ir visgi tikiuosi, kad Vilniuje atrasiu jų dar daugiau ir dar daug daug geresnių. Gerai, kadangi, dabar priekyje sėdi mano mama su tėčiu, o šalia manęs snaudžia mano mažoji sesutė Milda, manau, kad būtų puiki proga parašyti, kokie mes būdami išvykome, ir kokiais tapsime ten. Kadangi tai mano dienoraštis, pirmiausia aprašysiu, kokia prieš išvykdama iš Klaipėdos esu aš.

Gerda arba kitaip - aš - kaip ir visada blondinė. Nemanau, kad esu išvaizdi, bet man gerai būti tokiai kokia esu. Klaipėdoje visi mane mylėjo tokią kokia esu ir didžiavosi manimi, kad aš esu jų draugė. Kas keisčiausia, niekas nieko neišskyrė, tad manau, kad Vilniuje irgi bus panašiai. Būdama Klaipėdoje daug laiko praleisdavau su draugais - rytai ir vakarai, pasivaikščiojimai mieste.. Draugavau net su pačiu nuostabiausiu vaikinuku Karoliu. Klaipėdoje iš vis labai mažai laiko praleisdavau namuose, ypač vasarą. Su draugais vykdome į visokias iškylas, pramogavome ir visi mane pripažino. Ne kaip draugę, o kaip asmenį, nes jie mane pripažino. Pripažino tokią kokia esu - nesu graži, nesu tobula, bet esu asmenybė kuri irgi gyvena. 

Mano mama Jurgita - Klaipėdoje ji vos ne visada buvo lyg namų šeimininkė. Tvarkė visus kampus ir visas pakampes, taip pat visada ruošdavo mums pietus, pusryčius ir žinoma vakarienę. Visada prižiūrėdavo mano mažąją sesutę Mildą, kurią tarp kitko paskutiniu metu pradėjau prižiūrėti tiek aš tiek mano tėtis. Ai, tiesa , pamiršau paminėti, kad nors mano mama ir buvo lyg namų šeimininkė (nenusivylusi!) ji visada atrasdavo laiko ir sau - ką naudingo padaryti savo išvaizdai, ką pagrąžinti ir panašiai. Ji visada pilna energijos ir linksma - būtent tai ir manęs nenervindavo, kai tekdavo keltis anksti ryte į mokyklą ir galvoti, kad šiandien pirmadienis, nes aplinkui su didžiule šypsena lakstydavo mano mama.

Mano tėtis Simonas - na jis iš tiesų bent jau kol gyvenome Klaipėdoje buvo turbūt vienas iš tų pačių nuostabiausių tėčių kurie lepina savo dukras. Jis visada grįždamas po darbo nupirkdavo mano pačius mėgstamiausius saldainius ir šokoladą "Milka" su riešutais. Klaipėdoje tėtis dirbo auto mechaniku. Šiaip, aš didžiuojuosi savo tėčiu, nes jis dažnai kovodavo už teisybę ir viską, kas turėtų būti taip kaip turi būti.. Be to, mano tėtis tapo ekonomistu! Ir jis labai retai valgo tai, kas yra nesveika.. Aš stebiuosi, kaip jis atsispiria įvairiems kebabams.. Aš juos dievinu!

Mano mažoji sesutė Milda kaip ir visada Klaipėdoje buvo pasiutusi. Mes kraustomės pirmą kartą, todėl kai ji tai sužinojo, galima sakyti, kad iškėlė didžiausią isteriją jog išvykstame ir ji nebegalės susitikti su savo draugais. Ach ta Milda, ji visada taip. Kad ir kai negavo barbės iškėlė didžiausią sceną Klaipėdos Akropolyje, tad tiek man, tiek mamai teko pasijausti prastai ir buvom priverstos pirkti tą prakeiktą barbę. Milda ten buvo labai užgaidi ir man įdomu, kodėl tėvai visada patenkindavo jos norus.. Turbūt dėl to, kad kaip mama man sakė - "Ji dar maža. Tegu." Tiesa, tai buvo prieš porą metų.. Dabar ji paaugo - jos nebedomina lėlytės.. Ir pagaliau artėja jos devintasis gimtadienis! 

Daugiau mano šeimos niekas nesudaro. Mama su tėčiu žadėjo, kad tame Vilniaus bute kuriame gyvensime auginsime šunį - mama tikina, kad kambariai ten dideli ir vietos užteks.. Ir davė man pasirinkimą - Sibiro Haskį arba vokiečių aviganį.. Vis neapsisprendžiu kurį, bet manau, kad sibiro haskį.. "

Dienoraštį įsidėjau atgal į savo rankinę ir pažvelgiau į Mildą - ji atsimerkusi gulėjo ir su savo mažyčiais pirštukais krapštėsi akis. 

- Mama?- pasiteiravau,- kiek dar liko kilometrų iki Vilniaus?

- Mes jau netoli,- maloniu balsu sušnibždėjo,- Milda miega?

- Nemiegu!- savo vaikišku balseliu suriko.
- Dar pasakyk, kad skaitei ką rašiau į dienoraštį,- piktokai pažvelgiau į ją.
- Taip!
- Ak tu.. Padauža,- patryniau savo rankomis jos mažą galvytę ir apkabinau
Ji puolė juoktis. Iš tiesų, savo mažąją sesutę aš be galo myliu, nes dažniausiai ji man dovanoja man šypseną ir gerą nuotaiką. Pagaliau, po pusvalandžio nusnūdimo - mes Vilniuje.. Teliko nuvykti į reikiamą gatvę ir įžengti į naujuosius mano namus..
- Mama, kur tas butas po galais?!- nekantraudama ištariau.
- ŠTAI! Parodė pirštu - šis.
Pažvelgiau į jį - tai buvo gan aukštas, bet modernus statinys.. Milda net išsižiojo, kai pamatė, kokiame bute mes gyvensim.. Tiesa, mes jį nusipirkome gan seniai, bet kadangi dabar man buvo atostogos, (nuo rytojaus eisiu į naują mokyklą) nusprendėme, kad kraustytis dabar pats geriausias metas. Kaip tik pirmadienis - naujos pažintys, geros nuotaikos.. Bent jau tikiuosi. Pagaliau atsisegiau diržą ir atidariau mašinos dureles - pajaučiau gryną orą kuris tiesiog praskriejo pro mane. Gaivus vėjas man padėjo atgauti kvapą..Milda paskui mamą bei tėtį bėgo bėgomis..Pagaliau juos pasivijau ir aš.
- Mama, tai kelintam ten sakei aukšte?
- Trečias.
- Daug laipiot..
- Palaipiosi,- mandrai atkirto Milda.
- Ne su tavim kalbėjau, mažyle,- šyptelėjau.
Galiausiai mama su tėčiu man davė raktus ir naujojo buto atidarymo ceremonija buvo paskirta man. Iš paskos man vilkosi mano mažoji užsispyrėlė Milda, o už jos - tėvai vilko lagaminus. Ir štai, mes  užsiropštėme į trečią aukštą. Butas išsiskyrė iš visų - žiūrint jis atrodė daug platesnis, nes nuo jo net daug toliau tebuvo sekančio buto durys. Įžengiau į koridorių - iš karto padvelkė šiluma ir jaukumu.Pirmas veiksmas kurį puoliau daryti - tai greitai nusiėmiau batus ir pradėjau dairytis. Tėvai butą jau matė - man jo apžiūrėti "širiau" neteko. Ir pagaliau pažengusi vienu žingsniu toliau išvydau kaip atrodo viskas, kur aš gyvensiu.. Koridoriaus sienos buvo nudažytos šviesiai ruda spalva, tai suteikė jaukumą.. Baldai žinoma priderinti, ne veltui butas modernus. Kiek toliau, tėvu miegamajame buvo galima nueiti į mansardą jei tą didelį "balkoną" galima taip pavadint. Kadangi lauke švietė saulė, aš tik norėjau įsitaisyti kėdėje ir stebėti kas vyksta aplinkui. Nuėjau į tėvų miegamąjį - tapetai šviesiai oranžiniai.. Kampe stovėjo mano pati mėgstamiausia gėlė - papartis. Nežinau kodėl jį mėgstu, bet jis man labai patinka.

Pagaliau nuėjau į savo kambarį. Jis buvo ištapetuotas mano mėgstamiausia spalva - rusva. Šviesia šviesia, kad net miela. Lova stovėjo kampe kaip ir senuose namuose, o kambaryje dar buvo tokių dalykų kaip spinta, stalas bei kiti. O mano mažosios sesutės Mildos naujasis kambarys - blyškiai raudonas. Gražu, bet galiu drąsiai teigti, kad pas mane kambaryje tvyrauja pati mieliausia atmosfera.

Ir štai - kiekvienas užsiėmėme savais darbais - aš į spintos lentynas dėjausi savo daiktus, o tuo tarpu Milda mėgino mano naująją lovą. Kartais ji mane taip knisa! Ir pagaliau po kelių valandų mirtino triūso susidėjau tiek savo, tiek padaužos daiktus į spintą ir griuvau į lovą. Pasiėmiau į rankas telefoną, kurio paskutiniu metu negaliu paleisti iš rankų ir parašiau Miglei, kad aš pagaliau vietoje ir jau guliu ant lovos ir rašau jai žinutę. Kadangi ji tokia pati telefono maniakė kaip ir aš - atsakymo sulaukiau vos po kelių sekundžių. Telieka laukti mūsų susitikimo po mėnesio.. Tėtis man žadėjo, kad aš bent porai dienų turėsiu progą nuvykti į Klaipėdą pas draugus. Ir man visai nesvarbu, kad tarp mūsų atstumas didelis - tikrų draugų tai neišskiria.
Visai netikėtai išgirdau skambutį į duris.
- Milda, kur mama? Tėtis? - įkišinėdama kojas į šlepetes sušaukiau ir paklausiau Mildos.
- Akropolyje, sakė valgyt ko nors žiūri.. Ko nors,- pasigirdo kiek užsimiegojęs mažylės balsas.
Kiek nustebau, kad vos atėjus čia gyventi, kažkas jau skambinėja į duris. Pasižiūrėjau pro akutę ir visos abejonės išnyko - už durų stovėjo tėvai su mažiausiai keturiais pirkinių maišais!
- Čia jūs mėnesiui jau apsipirkot, ar kaip?- atidariusi duris nusijuokiau.
- Panašiai. Reikia naują gyvenimą Vilniuje pradėti gerai ir reikia apsižvalgyti,- žvilgtelėjo.
Šį kartą patylėjau ir padėjau išdėlioti pirkinius dideliame ir naujame šaldytuve. Vos sudėjusi greitai ir nepastebimai nupėdinau į savo naująjį kambarį. Ant lovos kiurksojo Milda ir žaidė mano kompiuteriu.
- Padėk mano kompiuterį,- stengiausi kuo mieliau ištarti.
- Aš aprenginėju lėlę! Palauk.
- Ar aš tau leidau?- atjungiau kroviklį.
Ji į mane piktokai pasižiūrėjo ir uždarė kompiuterį, o  aš jį pasiėmiau ir padėjau ant stalo. Ir štai pats metas lįsti į spintą ir ieškotis drabužių rytdienai. Kadangi nežinau nei kokios pamokos, nieko rytoj eisiu su juodais džinsais ir marškinėliais. Tai turbūt pati mėgstamiausia mano apranga.

Kadangi dušas yra arčiau Mildos kambaryje, teko eiti ten. Ji jau buvo kaip reikiant įmigusi. Pavargo. O aš įlindau, nusiprausiau "klaipėdietišką" save, įlindau į naktinius, pabučiavau sesei į žandą, palinkėjau saldžių sapnų ir atsiguliau į savo lovą. Pamiršau išjungti šviesą, tad ją atėjusi į kambarį išjungė mama.
- Labanaktis, brangioji, -atėjusi pabučiavo man į žandą ir išeidama išjungė šviesą.

Žinau, kad rytoj bus lyg mano naujo gyvenimo pradžia. Tik aš bijau, kad šis gyvenimas labai skirsis nuo to kurį gyvenau Klaipėdoje. Nežinau kuo, bet bijau, kad teks gailėtis.. Nors velniop tuos apmąstymus - reikia nusiteikti ramiai.

Gerda.