3 įrašas. Klaipėda, Klaipėda, Klaipėda..

Antradienis

- Kelkis, kelkis,- pagaliau mano ausis "palietė" švelnus mano mamos balsas.
- Aš noriu miego,- vis dar apsikabinusi pagalvę atsakiau jai.
- Jau pusė septynių.. Nagi, kelkis. Kai grįši, galėsi pamiegoti.
Vistiek neeiti neišeis. Mama mielu žvilgsniu žiūrėjo į mane, kuris lyg liepė tučtuojau keltis iš lovos ir greitai ruoštis. Tai ir padariau. Tingiai pakeičiau būseną į sėdėjimo, pasikrapščiau akis, atsistojau ir pajaučiau bjaurų skausmą. Prisiminiau savo koją.Ji buvo kiek pamėlusi, man ją skaudėjo ir žinoma - buvo sunku ant jos atsistoti.
- Bent kiek geriau negu vakar?- timpčiodama lūpą paklausė.
- Gal.. Truputį,- apžiūrinėdama koją išpyškinau.
- Gal tave nuvežti pas gydytoją?
- Mama, nereikia,- grubiai atkirtau,- nenoriu pasirodyt iš tiesų kvaile..
Ji atsiduso ir nieko šia tema nepridūrusi tyliai išėjo iš šviesaus kambario.
- Kaip nori,- pasigirdo balsas už durų.
Taip, tikrai, kaip noriu. Šiandien visi mano veiksmai bus sulėtinti, kadangi ta koja.. Per kurią judu dvigubai lėčiau.Bet vargais negalais pasiekiau spintą, pakankamai greitai apsirengiau ir atšlubavau iki virtuvės. Ant stalo jau buvo iškepti vafliukai kuriuos aš labai mėgstu ir garavo vaisinė arbata. Bevalgant nepastebėjau, kaip tyliai į svetainę atžingsniavo Milda kuri taip pat kramsnojo vaflius.
- Skanu.- valgydama ištarė.
- Žinoma,- šyptelėjau.
Ir valgėme toliau. Bevalgydama kažkodėl visai netyčia prisiminiau Luką - kaip jis elgsis su manimi šiandien? Įdomu, kas man ten rašė? Iš kur gavo numerį? Keista, bet nors ir antrą dieną - šiandien manau, kad į mokyklą eisiu su dar didesniu jauduliu negu vakar.

Papusryčiavusi nuėjau į vonią - pasižiūrėjau į save per veidrodį. Negaliu į save žiūrėti - man nepatinka mano veidas, bet jokiu būdu.. Nenaudosiu ŠPAKLIAUS!! Šukomis kelis kartus perbraukiau savo plaukus, veidą pasitepiau kremu ir pasiėmusi iš savo kambario kuprinę užsimečiau ją ant pečių. Mama atėjo į pagalbą - bandė padėti nulipti laiptais žemyn. Ką tik supratau, kad šiandien bus daug sunkiau negu įsivaizdavau.
Pagaliau sakyčiau pakankamai saugiai sėdėjau mašinoje. Tarp mūsų su mama nesimezgė pokalbis, nes matyt bijojau tiek, tiek ji, kad teks paliesti man nemalonią temą.
- Tikrai nenori geriau pas gydytoją nuvykti dėl kojos?
- Mama, juk sakiau, kad ne. - žiūrėjau pro langą. Ir nepatikėjau savo akimis. Mačiau Luką su dar dviem gražiai vaikinais!!
- Gerai jau,- nusileido, - tada aš tau nupirksiu tepalų, jei reikės vaistų nuo skausmo ar dar ko nors.. Dar galėsiu..
- Mama, baik,- atsisukau,- praeis.
Jeigu ji nebūtų vairavusi, lažinuosi, kad būtų atsisukusi ir "nustačiusi" savo nepasitenkinimo mimiką. Bet šį kartą man tai buvo nė motais. Sėdėjau ir laukiau, kol pagaliau mašina sustos prie tos mokyklos. Ir sulaukiau. Į rankas pasiėmiau kuprinę ir lipau iš mašinos.
- Sėkmės, jeigu kas, skambink.
- Gerai,ačiū,- stengiausi atsakyti taip, kad neįžeisčiau jos. Dar viena jos būdo savybė- ji nėra atlaidi. Greit supyksta,o kad atleistų reikia daug paplušėti.
Šlūbčiodama pasiekiau mokyklą ir nuėjau prie tvarkaraščio. Dabar pirmoji pamoka rusų kalba, 53 kabinetas. Vienas, du, vienas, du ir štai sunkiai, bet užlipau laiptais! Eidama link klasės koridoriuje mačiau jei gerai prisimenu Ievą apsuptą kitų dėmesio, taip pat ten stovėjo man nematyta mergina.. Arba jos vakar nepastebėjau. Ant jos palaidinės buvo parašyta "Karolina". Spėju tai jos vardas. Vistiek, stengiausi į tai nekreipti dėmesio ir įėjau į klasę. Jaučiau, kad į mane už nugaros spokso visos tos asmenybės kurias tyliai aptariau savo mintyse. Man pasisekė, kadangi klasėje stovėjo mokytoja, tad pasiteiravau kur man atsisėsti. Šį kartą teko atsisėsti į  priekinį suolą - o priekį bent jau Klaipėdoje daug ką sodindavo pagal jų elgesį pavyzdžiui tuos, kurie kalbėjo.. Kaip pasiilgau Klaipėdos.

Pagaliau suskambo skambutis ir į mano suolą atsisėdo dar viena nematyta mergina.  Na, ji buvo lyg ir brunetė, kažkuo panaši į mane. Jos veide buvo "apsigyvenusios" strazdanos. Nėra ji super graži - panašiai kaip ir aš, tačiau iš pašalies atrodo lyg prisitaikiusi.
- Sveika,- nusisukus mokytojai ištarė ši,- Aš Marta.
- L..La..Labas,- sumikčiojau.
- Kas yra?- nusiprunkštė.
- Nieko,- šyptelėjau,- keista, kad kažkas pagaliau atkreipė dėmesį į mane.
- Ai, nekreipk dėmesio į juos,- nusijuokė,- teks priprasti. Dauguma čia pasikėlusių, kurie menkina kitus prieš save.- šyptelėjo,- mano pradžia ČIA irgi buvo sunki. Panašiai kaip tavo.
- Tai.. Tu naujokė kaip ir aš?
- Gerda!! Marta!! Nekalbėkit, arba persodinsiu atskirai,- pasigirdo skardus mokytojos šauksmas skirtas mums.
- Pakalbėsim per pertrauką,- suglumusi ištariau.
- Išsigandai?- nusijuokė,- ji visada taip.
- Per pertrauką, gerai?- timptelėjau lūpą.
Ji linktelėjo. Visi nustebo, kad kai mokytoja pakvietė mane skaityti, rusiškai skaičiau daug geriau, tiksliau geriausiai iš visų. Nuo manęs mažai atsiliko ta graži blondinė - Karolina (bent jau taip spėju iš jos palaidinės ir mano spėlionės pasitvirtino - mokytojai pasakius "toliau, Karolina" ji tęsė). Perskaičiusi tekstą ji sulaukė mokytojos pagyrimo ir pasižiūrėjo į mane, lyg būtų bandžiusi "nusodinti" mane ir lyg jai tai būtų pavykę. Suskambo skambutis. Pagaliau.

Marta padėjo man nueiti iki geografijos kabineto. Turbūt ji vienintelė tokia miela ir paslaugi. Bent jau tokia atrodo iš pirmo žvilgsnio. Lėtai nužingsniavau prie palangės ir atsirėmiau. Apsupta kitų dėmesio Marta pažvelgė į mane ir greitai priėjo.
- Na, tai kur mes baigėm?- linksmai ištarė.
- Dėl to, kad tavo pradžia buvo panaši į manąją,- pasikrapščiusi galvą prisiminiau.
- Ai taip,- šyptelėjo,- aš atvykau iš Klaipėdos. Irgi.
- Bet man neteko tavęs ten matyti..
- Buvau kitoje mokykloje,- vėl šyptelėjo,- tiesiog, ten žmonės visai kitokie negu čia.
- Pastebėjau..- atsidusau,- bet kaip tu prisitaikei? Na supranti... kad ant tavęs nei ką nors sako, nei ką..
- Daug vargo,- šyptelėjo,- na, bet truputis to, ko nevartojau ir visi aplinkui tave gerbia.
- Ką turėjai galvoje sakydama ko nevartojai?- nusistebėjau.
- Na, nerūkiau, nei gėriau, nei dar ką nors. Gėriau gal kiek per drąstiškai skamba, bet.. Tada nustojo tyčiotis ir žmonės pradėjo "lipti" patys prie manęs. Na, žodžiu jei ką nors sugalvosi, pasakyk, duosiu adresą kur mes renkamės. Visi,- šyptelėjo.- ir dar pasakysiu kas, kur ir kaip.
- Ne.. Man to nereikia,- pasipurčiau.- Tikrai.. -papurčiau galvą,- nereikia. Ir, kas.. Tie visi?
- Na mokyklos elitas, kuriam priklausau ir aš, jei tai galima pavadinti elitu. Na supranti, į jį įeina ir Ieva, ir Lukas ir dar pora iš mūsų klasės, taip pat ten yra daug gražių vaikinukų pavyzdžiui Dovydas, Karolis, Kristis, taip pat ir merginų pavyzdžiui Indrė žinoma ir Karolina.. Ji neseniai prisijungė. Žodžiu, daug ten mūsų.

Karolis.. Išgirdusi jo vardą prisiminiau mūsų gražų laiką Klaipėdoje.. Ir vėl prieš akis iškilo Klaipėda. Kaip pasiilgau Klaipėdos.. Jūros ošimo, gaivaus oro, gerų ir tikrų draugų, kurie gerbia tave tokį koks tu esi..
Suskambo skambutis. Mane Marta ir vėl palydėjo. Keista, bet pagaliau prisiminiau tai, kad ji sakė, jog ten yra ir Lukas ir kiti.. Lukas.. Lukas. Kur Lukas? Šiandien jo mokykloje dar nemačiau, bet juk jis ėjo..
Per antrą pamoką nieko doro nenuveikiau, tiesiog sąsiuvinio kamputyje braižiau visokias figūrėles.
- Kitą pamoką kontrolinis,- nužvelgdama kiekvieną mokinį ištarė mokytoja.
Pakėliau ranką.
- O ir man reikės rašyt?- pasiteiravau.- Aš tik antra diena šioje mokykloje.
- O tu ką, nieko nemoki?- kreivai pasižiūrėjo,- žinoma, kad reikės.
Štai tau. Jau nebemėgstu geografijos.
Visa pamoka taip ir prabėgo.. Lėtai ir nuobodžiai. Ir vėl skambutis kuris reiškė, kad pamoka baigta.
- Kokia pamoka?- priėjusi prie Martos pasidomėjau.
- Matematika.. Saugokis mokytojos, ji bjauri.- šyptelėjo.
- O dieve, Marta, tu su ja susidėjai? Su šita žiople?- pasibjaurėjimo pilnu balsu ištarė Ieva.
- Ji mano draugė,- atsigręžusi į mane mielai nusišypsojo,- todėl rink žodžius.
- Jau draugė,- nusijuokė brunetė ir nuėjo prie savo grupelės.
Turiu draugę. Geras. Tik įdomu čia tik dėl to, kad ji atsikabintų, ar tai iš tikrųjų?
- Tu rimtai?
- Dėl ko?- nuėjus į kabinetą ir ant kėdės padėjusi violetinę kuprinę paklausė.
- Na, kad aš tavo draugė.
- O kaip tu manai? Žinoma.
Pasijaučiau, kad dabar viduje man daug geriau.. Daug, daug geriau. Kad turiu bent vieną žmogų mokykloje, kuris tikiuosi, kad mane užstos.
Visą pertrauką bendravau su Marta, kol likus penkioms minutėms iki pamokos ją pasisavino Karolina. Jos nuėjo netoli, todėl neatsispyriau norui išgirsti apie ką jos kalbasi.
- Tu jauti, ką tu darai?- priekaištavo blondinė.
- Šiaip, čia mano gyvenimas. O antra, tavo pradžia prieš kelias dienas irgi buvo sunki, kaip ir jos, tad turėtum imti ir patylėti,- lengvai iš padėties išsisuko draugė (?).
- Gerai, bet nesugalvok jos priimti į mūsų grupę,- nusileido,- man būtų gėda..
- O man nesvarbu,- šyptelėjo,- tu esi skirtinga nei ji. Ji man jau nuo šiandien artimesnė.
Pastebėjau, kad Karolina įsižeidė ir nuėjo šalin.
Ką tik susidariau nuomonę apie Karoliną. Prakeikta intrigantė! Jei galėčiau, dabar šokčiau ir ką nors jai padaryčiau.. Bet pasirodyčiau lyg paskutinė kvailė..
- Eime. Į klasę,- kiek nemaloniai besijausdama ištarė.
Nuėjome, aš atsisėdau prie jos. Pamoka slinko ir įsitikinau, kad mokytoja Jūratė yra tikrai bjauri. Rėkia ant kiekvieno, ant kurio gali. Bet "thanks God" jei taip galima išsireikšti, prie manęs ji dar nepristojo. Praslinko trečioji pamoka. Ir ketvirtoji..Per jas nenutiko nieko įdomaus, tik "tipo" kažką išmokau, nors nieko čia nebe suprantu.Gal man jau reikia palengvintos programos?! Pagaliau praėjus penktai pamokai iš Martos gavau vieną viliojantį pasiūlymą.
- Gal eime į valgyklą?
- Žinoma, galim.- sutikau.
Pakankamai sunkiai, bet sakyčiau visai greitai nuėjome į valgyklą. Eilė buvo visai nedidelė, todėl greitai priėjome. Nusprendžiau nusipirkti tik arbatos. Už manęs stovėjo Karolina ir Ieva. Dvi intrigantės, klastūnės.
- Pinigų turbūt ji neturi nusipirkt valgyt,- sukikeno blondinė.
Stengiausi nekreipti dėmesio ir ėjau link tuščio staliuko. Bet prakeikta Karolina nusprendė iškrėsti pokštą. Paėmė ir pakišo man koją. O kadangi vieną koją man velniškai skaudėjo.. Aš parkritau. Puodelis iškrito iš rankų ir nuriedėjo kiek toliau, arbata išsipylė, o aš lyg šiukšlė voliojausi ant žemės. Kas tai matė - vos ne vartėsi ant žemės kaip ir aš. Tik iš juoko. Marta pribėgusi padėjo man atsistoti ir kai visi pamatė, kad ji mano draugė nusisuko. Gal jie jos bijo? Bet nepaisant to aš pravirkau. Pravirkau ne dėl to, kad man gėda (nors ir tai prisidėjo), bet dėl to, kad man skauda. Skauda koją, skauda vidų.. Skaudu žinoti, kad čia priprasti bus sunku..
- Čia tik pradžia,- pasigirdo Karolinos balsas.
Jinai gal man pavydi, kad mes su Marta gerai sutariam, ar kaip? Nesuprantu kartais tų blondinių.. Net ir savęs.

- Skauda?- silpnai spaudinėdama savo švelniais pirštais mano koją klausinėjo seselė.
- Aha,- nusivaliusi nuo skruostų ašaras atsakiau.
- Gerai, eik namo. Ir siūlyčiau nueiti pas gydytoją, kad jis tau išrašytų  kokių nors vaistų ar dar ko nors..
- Mama siūlė, bet..
- Bet?
- Bet aš nenorėjau eiti.. O dabar manau, kad teks.
Seselė šyptelėjo ir palydėjo mane į klasę. Vos įėjus į patalpą kurioje vyko pamoka - Karolina su Ieva pradėjo kikenti, o seselė mokytojai pasakė, kad mane išleidžia. Pasiėmiau kuprinę, susidėjau knygas..
- Ateisi ryt?- draugiškai paklausė Marta.
- Tikriausiai..
- Tai sėkmės tau.- šyptelėjo,- nueik pas gydytojus ir apmąstyk mano pasiūlymą dėl to adreso. Nebent nori, kad tai kartotųsi..
- Nenoriu, bet.. To man nereikia. Nereikia,- pakartojau ir išėjau iš klasės.
Mama manęs lauke jau laukė. Lauke švietė saulė, tad buvo kiek šilta. Įsėdusi į mašiną sulaukiau krūvos mamos klausimų - kas buvo, kas tai padarė ir panašiai. Visgi mama privertė mane nuvykti pas gydytoją. Eilės nebuvo, tad priėjau vos tik atvykus. Kaip gydytojas pareiškė - pasitempiau koją, tad kelias dienas paskaudės.. Ir davė įtvarą. Dovanų. Pagaliau po pusvalandžio grįžom namo, aš pradėjau ruošti namų darbus.. Ir eilinį kartą viską sugriovė į kambarį su trenksmais įbėgusi Mildutė.
- Mama man nupirko barbę!!
- Kaip tau fainai,- net į ją neatsisukusi ištariau,- bet gal gali netrukdyti? Noriu paruošti pamokas..
Pažvelgiau į ją, kadangi ji nieko neatsakė. Ji norėjo pasidžiaugti, o aš ją lyg atstūmiau ir jos akyse sužibo ašaros. Nulipau nuo kėdės ir priėjau prie jos.
- Neverk.. Atleisk,- apkabinau ją.- Pažaisim jei bus laiko vėliau, sutarėm? O jei nepavyks.. Tada rytoj.
Ji nusišypsojo. Supratau, kad sutarėm, nes ji nubėgo į savo kambarį, o aš toliau pabaigiau ruošti pamokas. Pabandžiau įsijungti kompiuterį - jis veikė! Stebuklingai. Įsijungiau "facebook", bet ten neužtikau to,ko norėjau.. Lukas manęs nepriėmė. Deja.

Pasitikrinusi elektroninį paštą radau laišką nuo Miglės.
"Labas, Gerda!


Kaip mes visi tavęs pasiilgom. Nors tavęs nėra vos keletą dienų, tačiau klasėje dabar daug niūriau, nebėra to užkrečiančio juoko. Nėra žmogaus per brūkšnelį - organizatoriaus, su kuriuo visi vakarėliai ir reginiai būdavo patys geriausi. Kada po galais tu ruošiesi atvykti į Klaipėdą?! Mes visi laukiam.. Labai laukiam. Visi laikom už tave čiurus, kad tau ten viskas pasisektų ir viskas būtų gerai.. Tikrai, nuoširdžiai. Mums labai įdomu, kaip tau ten sekasi, kas naujo? Ar susiradai draugų? Tikimės, kad jie mūsų nepakeis.. Be to, kaip naujoji mokyklą? Gal jau įsižiūrėjai kokį nors.. Vaikinuką? Žinok, kad mes visada ir visur tave palaikom ir palaikysim! Svarbu, kad tau taip būtų geriau. Žinai, Klaipėdoje viskas kaip ir visada - ramu. Dabar gražus oras (aš kalbu apie orą?) šviečia saulė, girdžiu ošiant bangas.. Trūksta tik tavęs ir viskas būtų tobula!


Atleisk už trumpą laišką, mama liepė jungti kompiuterį lauk, o jos nejaudina, kad laišką rašau tau.
Lauksiu atsakymo. Labai, labai! Ir žinoma, apsilankymo!
Bučkis.
Visada tavo geriausia draugė - Miglė."


Tikrai.. Geriausia.. Pasirinkau funkciją atsakyti ir tingiai spaudinėdama mygtukus kompiuterio klaviatūroje atrašinėjau į laišką.

"Mano patys brangiausi žmonės!!


Jūs neįsivaizduojat, kad aš jūsų pasiilgau daug daug daug labiau negu jūs manęs... Vilniuje bjauru - žmonės visai kitokie negu Klaipėdoje.. Lyg kai kurie iš čia esančių būtų nukritę iš Marso - elgiasi bjauriai, tyčiojasi nežinia dėl ko.. Kad aš naujokė.. Jie nesupranta, kad man sunku. Žinoma, kur jie supras, kai visus juos gerbia. Vakar pirmoji pasekmė - pasitempiau koją paslydusi ant ledo, o šiandien mokykloj viena tokia Karolina pakišo man padnoškę ir parkritau. Valgykloj..Visi puolė juoktis. Bet gerai, kad susipažinau su Marta - ji man draugė. Kol kas čia vienintelė. Ji man padėjo atsitiesti ir visi pamatę, kad aš esu jos draugė nustojo juoktis. Lyg bijodami jos. O šiaip nežinau, abiejų mokyklų pagal išvaizdą labai jau lyginti ir negalėčiau, mažai man jos čia kuo skiriasi. Žodžiu, kai atvyksiu į Klaipėdą papasakosiu tau viską iki smulkmenų. Tave tai sudomins. O tikslios datos dar nežinau - pasitarsiu su tėčiu. Žodžiu lauk. Visiems perduok nuo manęs pačius nuoširdžiausius linkėjimus ir bučkius!!


Gerda."

Išsiuntusi laišką nuėjau į virtuvę, atsigėriau vaisinių sulčių kurios yra mano pačios mėgstamiausios ir įlindau po dušu. Išsimaudžiau, apie viską apgalvojau. Iš galvos man vis dar neišėjo Martos pasiūlymas.. Bet velniop tas mintis, tokia tikrai nenoriu tapti. Atsiguliau ir galvojau apie viską. Apie Karolinos ir Ievos poelgį... Ir sumąsčiau, kad reikėtų joms atkeršyti. Tik kaip?

SUGALVOJAU!

Gerda.

(Marta ir Gerda.
Jos nėra tobulai gražios, galbūt net nėra gražios - bet galbūt tai ateityje bus lyg viena siela dviejuose kūnuose?)