2 įrašas. Pirma diena naujoje mokykloje

Šį kartą savo žadintuvui nedovanojau laimės manęs prižadinti, kadangi aš atsikėliau daug ankščiau negu turėčiau. Galbūt jaudulys daro savo, arba tiesiog neima miegas, nes pagaliau noriu įžengti į naująją mokyklą. Laikrodis rodė penktą valandą ryto ir iš tiesų jaučiausi kaip niekad žvali ir energinga. Kadangi ką jau padarysi - miegas tikrai nesuims, išsiropščiau iš lovos ir tyliai nužingsniavau prie spintos. Išsitraukiau savo drabužius kuriuos pasiruošiau vakar ir įlindau į juos. Pasišukavau savo šviesius plaukus, į ausis įsivėriau gražius bet kuklius auskarus.. Pagaliau laikrodis rodė šeštą valandą ir trisdešimt minučių, todėl greit pasiklojau lovą, į kuprinę įsidėjau penalą ir nupėdinau į virtuvę.

Kadangi mama dar miegojo, sumaniau pasidaryti ką nors skanaus. Ir į galvą šovė idėja! Sumaniau išsikepti karštų sumuštinių, kurie Klaipėdoje buvo mano pats mėgstamiausias maistas - pusryčiams. Atsargiai ir saikingai užsitepiau, suspaudžiau ir greitai išsikepiau. Kvapas buvo gardus, tad dėka jo pagaliau trindama savo mažomis rankytėmis akytes atbėgo Milda.
- Duok ir man!- savo mielu balseliu pakankamai tyliai šūktelėjo.
- Šaa,- puoliau tildyti bijodama, kad ji suriks garsiau,- imk,- padaviau.
Ji išsišiepė iki ausų ir nubėgo į savo kambarį valgyti sumuštinį. O aš valgydama gurkšnojau kavą ir galvojau kaip man reikės prisistatyti savo naujai klasei - kaip aš jausiuosi ir kas manęs ten lauks. Tiesą sakant, net baisu pagalvoti - nupurto šiurpas.
- Apie ką galvoji?- pasigirdo švelnus mamos balsas.
- Apie gyvenimą Vilniuje,- toliau galvodama atsakiau.
- Viskas bus gerai, priprasi,- šyptelėjo. - Ką čia skanaus turi?- pradėjo "tyrinėti" mano bliudelį su sumuštiniais ir vieną jai pavyko nušvilpti.
- Tikiuosi,- žvilgtelėjau į laikrodį,- mama, tu mane nuveši į mokyklą?
- Taip, jau einu rengtis.
Tingiai nulipau nuo kėdės ir nuėjau į vonią. Mama ten šukavosi, o aš per tą laiką išsivaliau dantis, veidą pasitepiau odą maitinančiu kremu, o nuėjusi savo kambaryje atradau Mildą. Ji ir vėl tupėjo ant mano lovos, bet ji verkė.
- Kas yra,mažute?- valydama jos sūrias ašaras paklausiau.
- Pasiilgau,- kūkčiojo,- pasiilgau draugių..
- Ei,- apkabinau ją,- viskas gerai. Čia sutiksi naujų,- pakėliau jos veiduką.- Man irgi sunku, bet mes ištversim.
- Ne! Aš pasiilgau Martos.. Pasiilgau,- toliau kūkčiojo ir lyg prieštaraudama tarė.
- Tėtis pažadėjo, kad bent kartą į mėnesį nuvyksim į Klaipėdą kelioms dienoms,- atsidusau,- tad tu susitiksi tiek su Marta, tiek su Andželika, tiek su Greta ir kitomis tavo draugėmis,- guodžiau ją.
Pagaliau jos skaidriame veiduke išvydau šypseną. Truputį prie jos pabuvau, palaukiau mamos, o tada apsimoviau batus, kurie bent jau man keisti - nei šiuolaikiniai nei ką, mama žadėjo, kad greitai galėsiu nusipirkti naujus, užsisegiau striukę ir ant peties užsimečiau kuprinę.
- Sėkmės,- iš kambario pasigirdo skardus tėčio balsas.
Visgi apsisukau ir grįžau pas tėtį į kambarį ir pabučiavau į skruostą.
- Ačiū, tėti,- šyptelėjau,- šiandien man jos prireiks..
Pažvelgiau į laikrodį kuris buvo ant mano riešo - jis jau rodė pusę aštuonių, tad buvau priversta uždaryti namų duris.

Per kelias minutes nulipusi žemyn ir jau sėdėdama mašinoje pradėjau jausti blogumą viduje. Mane purtė šaltis, darėsi negera ir vienas žodis kuris visa tai apibūdintų - jaudulys. Kad ir kaip keista bebūtų - mama pakankamai greitai atrado mano naująją mokyklą ir net nei karto nenuklydo ne tuo keliu! Iš pirmo žvilgsnio mokykla kaip mokykla - prie palangių jau mačiau pamokos laukiančius mokinius. "Gerda, nebijok, viskas bus gerai." mintyse sau kartojau.
- Na, lipam,- šyptelėjo.
Linktelėjau ir atidariusi mašinos dureles - išlipau. Pagaliau įžengiau į mokyklą - keista, bet vos įžengus suskambėjo skambutis, o su mama mes puolėme ieškoti direktorės kabineto. Mama šiandien kaip niekada žvali ir pastabi - pasirodo, prie direktorės kabineto mes stovėjom besidairydamos į šonus. Pasibeldžiau.
- Prašom,- pasigirdo balsas iš kabineto.
Užėjau. Mama liko stovėti už durų, jeigu kas.
- Laba diena,- pasisveikinau.
- Sveika,- maloniai ištarė,- prisėsk.
Kaip ir liepė - prisėdau. Apsižvalgiau. Sienos atrodė gražiai, blankios, bet teikė šilumą..
- Tai kuo tu vardu?- pasidomėjo.
- Aš Gerda,- greitai išpyškinau,- Gerda Mintaitė.
- Ai taip,- pažvelgė ši į kompiuterio ekraną,- tu naujokė iš Klaipėdos? Dešimtokė, taip?
- Taip,- pažvelgiau į duris.
Ji kažką burbtelėjo ir pažvelgė į mane žvilgsniu, kuris liepė sekti paskuti ją. Ir aš ėjau. Pagaliau priėjau prie klasės durų už kurių girdėjosi didelis triukšmas. Direktorė atidarė duris, man širdis atrodė, kad pabėgs iš krūtinės.
- Sveiki mokiniai,- pastebėjau, kad jos akys greitai "apibėgo" aplink visą klasę.
- Labas rytas!- visi choru šūktelėjo.
- Užeik,- tyliai sušnabždėjo direktorė man.
Aš užėjau į klasę, visi į mane sužiūro lyg į kokį monstrą. Mano akis "užkabino" žavus, gražus, kiek garbanotais plaukais vaikinukas. Šalia jo sėdėjo žavi brunetė, kuri simpatiška ir tikrai gražesnė už mane.
- Tai naujoji jūsų klasės mokinė,- parodė pirštu į mane,- susipažinkite. Tai Gerda. Gerda Mintaitė.
- Labas Gerda,- pusė klasės pradėjo kikenti.
Paraudau, nes pasijaučiau kiek nejaukiai. Ne veltui bijojau šiandienos. Pagaliau mane pristatė, aš prastovėjau, praraudau ir pagaliau atsisėdau į švarų suolą klasės gale. Visi į mane pasižiūrėjo. Nekenčiu būti naujoke, nes tai pats bjauriausias dalykas.. Pagaliau išsitraukiau penalą ir klausiausi ką sako mokytoja kartais užmesdama akį į tą simpatišką vaikinuką, kuris kiek mačiau į mane net neatkreipė dėmesio.. Nebent porą kartų. Na kur ten atkreips, tokie dairosi tik gražių.

Pagaliau nuaidėjo skambutis.
- Žinai kokia pamoka?- pasiteiravo tas simpatiškas vaikinukas.
- Na, tiesą sakant ne,- paraudau.
- Chemija,- šyptelėjo,- eikš paskui mane, palydėsiu.- Ai, aš Lukas.
- Ačiū,- šyptelėjau,- aš Gerda.
Jis į tai reagavo šaltai, tiesiog palydėjo mane iki kabineto. Aš pasidėjau daiktus ir atsisėdau. Keista, bet visi buvo užsiėmę savais reikalais, niekas su manimi nepanoro susipažinti. Tokiais atvejais aš visada jaučiuosi kiek nejaukiai, žinoma, šįkart irgi ne išimtis. Pagaliau suskambo skambutis visi sulėkė į klasę. Man teko sėdėti su dailia mergina, bet jos veide buvo galima įžvelgti lyg.. Pasibjaurėjimą. Manimi? Tikiuosi, kad ne.
- Dabar jūs dirbsite grupėmis,- ištarė mokytoja,- su kartu suole esančiu draugu.
- Tu rašyk pavadinimą, aš parašysiu visą kitą ką reikia,- kiek pakylėtai ištarė brunetė.
- Gerai,- ramiai atsakiau,- bet gal galėtum pasakyti savo vardą, kad būtų kiek lengviau?
- Ieva.
- Gerai.. Ieva.
Pastebėjau, kad su manimi ji labai šaltai ir nenorėdama bendravo, tačiau per giliai į širdį to neėmiau. Pagaliau padarėme projektą, teko eiti jį pristatinėti, nors nelabai ten ką supratau.. Pasakojau savo supratimu. Ilgai lauktas skambutis suskambėjo, kuris pranešė, kad baigėsi pamoka. Toliau mano palydovas buvo Lukas kuris man padėjo nusigauti iki reikiamo kabineto. Nuėjau į kitą kabinetą, pasidėjau ir parašiau Miglei. Gaila, kad dabar negaliu jai pasiguosti, kaip man iš ties liūdna, kad jos nėra čia.. Kad ji manęs nepalaiko ir, kad esu viena.

Taip pamokos greit bėgo.. Trečia, ketvirta ir penkta.. Kol pagaliau pasiėmiau kuprinę ant pečių ir kuo greičiau nešiau save iš šitos mokyklos. Aplink kaklą užsivyniojau šaliką, ant pečių užsimečiau striukę, o ant peties - kuprinę. Ir pagaliau išėjau į lauką. Per tą laiką,kol buvau lauke, keista, bet susidarė plikledis, kiek slidu. Prie manęs priėjo paprasta mergina, kuri atrodė kažkuo panaši į mane..
- Sveika,- maloniai šyptelėjo,- tai tu mūsų naujoji klasiokė?
- Labas,- kiek sunerimau,- taip..
- Ji kvailė!- kažkoks spėju, kad mano naujasis klasiokas suriko.
Stengiausi nekreipti į tai dėmesio.
- Bet tai kokia negraži!- ištarė ne kas kitas, o IEVA. Sukikeno.
- Nekreipk dėmesio, ji tokia yra.. Pasikėlusi.. Be to, aš Indrė. Bėgu, susipažinsim kitą kart.
Nustebau, kadangi ji prisijungė prie Ievos ir kitų, o eidami jie kikeno. Pagaliau privažiavo mama ir aš įsėdau į mašiną.
- Kaip sekėsi?- mielai paklausė.
- Blogai,- piktai atkirtau.
- Kas yra?- nustebo.
- Prasideda.. Kvailė, negraži ir taip toliau,-  nusičiaudėjau.
- Į sveikatą..- ištarė,- nekreipk dėmesio, praeis. Naujokė, juk reikia iš ko nors..
Linktelėjau. Kurgi ne, ieško ant ko išsiliet.

Vos atvykus prie namų išlipau iš lovos ir še tau - pagavau zuikį! Matyt pasitempiau koją.. Nes skausmas nežmoniškas. Namuose mama ją kiek pašaldė, uždėjo kompresą ir paliko mane kambaryje spręsti uždavinius kurie užduoti namų darbams, kol tuo tarpu ji ruošė man pietus arba vakarienę. Matematikos išspręsti negalėjau - pirmiausia beveik nieko nemokėjau, o antra, man vis prieš akis "šokinėjo" Luko atvaizdas. Tikiuosi, kad jis iškyla man prieš akis dėl to, kad jis šiandien man buvo geras.. Pagaliau mano šnerves pasiekė antrą kartą šiandien gardus kvapas.
- Ateikit valgyti!- kaip ir visada išgirdau rūpestingą mamos balsą.
Atsargiai nulipau nuo kėdės ir po truputį, mažais žingsneliais nupėdinau iki virtuvės. Visi susėdome, valgėme. Pagaliau po truputį pradėjo regztis kalba, kuri tiesą sakant man buvo nemaloni.
- Kaip diena mokykloje?- kimšdamas maistą pasiteiravo tėtis.
- Prastai..
- Kas yra?- kiek nustebo.
- Ai, pirmiausia tai,- kiek nutilau,- nuo pirmos dienos dar nesusipažinau su niekuo galima sakyt.. Ir pradėjo tyčiotis, kad aš kvailė ir, kad negraži.. -atsidusau,- jaučiu, kad man čia bus sunku..
Tėtis su mama susižvalgė lyg jie jaustų kokią nors kaltę, bet aš toliau kuo greičiau stengiausi pavalgyti ir dingti iš virtuvės. Ir pagaliau po kelių minučių baigiau tai, kas buvo pridėta lėkštėje.
- Ačiū,- net nepažvelgiau,- man reikės suplauti indus?
- Ne. Eik pailsėk, aš suplausiu,- kiek sunerimusi ištarė mama.
Nesistengiau sugalvoti ką jai atsakyti, tiesiog atsargiai nuėjau į kambarį. Kadangi pamokų nebuvo daug, visas  jas išsprendžiau ir įsijungiau kompiuterį.. Įsijungiau facebook'ą. Pamaniau, gal pabandyti įvesti Lukas.. Klasės kabinete per klasės valandėlę ant sienos mačiau kabantį lapą su vardais ir pavardėmis ir prisimenu Luko pavardę..  Lukas Maslikuskis. Suvedžiau ir jis..

Yra!! Jis toks tobulai gražus. Pakviečiau jį į draugus ir greitai uždariau kompiuterį, nes kaip vijurkas į mano kambarį įsisuko Mildutė.
- Gerda! Gerda!
- Ką?
- Mama su tėčiu išvažiavo, o kažkas į duris skambinėja.- sunerimusi vos neverkė.
Širdies ritmas pagreitėjo. Artėjau prie durų, ten stovėjo nepažįstamieji. Tamsia apsirengę, tad nusprendžiau neatidaryti durų. Paskambins ir nustos.. Bet skambino ilgai kol pagaliau pasitraukė nuo durų ir išėjo. NEŽINAU grįš ar ne ir tiesą sakant man nebuvo įdomu. Mano visos mintys buvo užimtos Luku. Jo kvapu, jo oda, jo balsu kurį šiandien girdėjau. Susidėjau į kuprinę rytdienos pamokas ir įlindau į dušą. Tiesą sakant kojos skausmas lyg atslūgo.. Bet vistiek skaudėjo. Po pusvalandžio šiltame duše išlipau iš jo - apsiviniojau koją, bandžiau įsijungti kompiuterį. Bet jis neįsijungia!! Dar.. Dar.. Ir dar.. Spaudžiau, bet jokio signalo neišvydau. Sugedo. Sugedo tada, kai man jo labiausiai reikėjo.
- Labanaktis,- į kambarį įbėgusi mane apkabino ir pabučiavo į žandą sesė.
- Labanaktis, Milda,- apkabinau ją stipriau.
Kaip ji greitai atbėgo į kambarį, taip greitai ir išbėgo.
Prieš užmiegant žvilgtelėjau į telefoną - jame buvo viena nauja žinutė. Tikėjausi, kad nuo Miglės, bet suklydau. Numerį tiesą sakant mačiau pirmą kartą, o tekstas mane kiek sukrėtė.

"Brangioji, ne čia ieškai draugų. Niekam tokios žioplės draugų RATE nereikia."

Sunerimau, nes neįsivaizduoju, kas tai man parašė.. Gal Ieva? Gal Indrė? O gal Lukas? Nepaisant to..Vienas, du, trys.. Užmigau. Bet sapnuodama girdėjau balsus, todėl netyčia vos ne pašokau iš lovos. Iš virtuvės girdėjosi mamos ir tėčio balsai - juose buvo galima šiaip ne taip išgirsti šiokį tokį jaudulį.
- Bet jeigu taip visada bus?- kalbėjo mama.
- Nebus, viskas bus gerai.
- Ne.. Nežinau..
-Viskas bus gerai. Už Klaipėdoje parduotą butą pinigų dar turim, išsimokėsim ir už šį. Galų gale nuo ketvirtadienio skrendu dirbti į Norvegiją, ten kažkiek užsidirbsiu.
Išgirdau mamą pravirkstant. Ir akys užsimerkė.

Gerda.