4 įrašas. Gabalėlis laimės.. Netikros

TREČIADIENIS

Galėčiau drąsiai teigti, kad jau nuo penkių ar net ketvirtos (o gal šeštos??) ryto nesumerkiau savo dviejų akių. Vis mąstau ir tobulinu savo velniškai gerą planą atkeršyti. Na, jis gal ir nėra toks velniškai geras.. Dėl jo reikės pasitarti su Marta - ji arba jį patobulins, arba ji man lieps to nedaryti.. O gal paskatins? Porą valandų begulint lovoje galvoje man sukosi vien tokios mintys.. "Kaip patobulint, kada atkeršyt ir ar iš viso verta ką nors daryti".. Juk jos daug įtakingesnės negu aš ir turi bent kažkiek draugų, ne taip kaip aš - tik Martą. Bet tik kol kas. Pagaliau užmigau..  Susisukau į antklodę ir mano galvoje susisuko tobulas sapnas..

"Atrodo, lyg po poros metų išbėgau iš savo namų ir puoliau į glėbį Lukui. Jis mane stipriai apkabino, pabučiavo ir man į ausį kuždėjo, kad mane myli."
Sapno pradžia man patinka.
"Staiga dangus lyg pravirko - iš jo prapliupo daugybė lietaus, kuris buvo gaivus, bet jis buvo spalvotas(?). Staiga sapne pasirodė lyg Karolinos, Ievos, Indrės bei dar vieno simpatiško vaikinuko siluetai ir netikėtai išryškėjo jų veidai."
Miegodama krūptelėjau.
" Visi puolė juoktis, tarp jų ir Lukas kuris man pašaipiai pareiškė - "Su tokiomis aš neprasidedu"."
Po galais! Po šių žodžių aš pabudau ir pašokau iš lovos - tai buvo savotiškas košmaras. Man. Mano kakta buvo "išpilta" šaltu prakaitu, visa lyg degiau, o širdis spurdėjo taip, kad net atrodė, jog tuoj iššoks. Pažvelgiau į laikrodį - pasirodo, kad tik dabar yra vos penkta valanda ir trisdešimt minučių.

Vėl kritusi į savo minkštą, pūkinę pagalvę prisiminiau sapną. Kaži, ką jis gali reikšti? Galbūt, kad Lukas pagaliau atkreips dėmesį į mane? O gal jis kažką planuoja? Na.. Su Karolina ir Ieva.. Ką nors negero man. Nenustebčiau, jei atvirai.

Sučirškė žadintuvas. Pagaliau saulė pradėjo kilti, todėl kambaryje pasidarė šviesiau - pamačiau koks visgi gražus yra butas, kuriame aš gyvenu. Tiksliau kambarys. Mama nesiteikė ateiti manęs prižadinti. Kažin, kur ji?
Nepaisant to puoliau prie spintos ir išverčiau ją - susiradau gražius džinsus ir palaidinę kurių dar nedėvėjau. Apsirengiau ir prisiminiau koją. Diena praskaidrino tai, kad man jos neskauda taip kaip vakar!
Pagaliau kiek su geresne nuotaika nuėjau į virtuvę ir radau raštelį-

"Labas rytas, brangioji,


mes su tėčiu išvykome sutvarkyti keletos reikalų, Mildutę pasiėmėme su savimi, nes nuvešim į darželį. Manau, kad nespėsim grįžti, tad palikau porą litų - nuvyk autobusu, kadangi su skaudančia koja greit nepaeisi. Taip pat būtinai pavalgyk pusryčius ir sėkmės mokykloje!


Nepamiršk užrakinti namų!!
- Mama."

Autobusu?!

Pagaliau atsidariau šaldytuvą, kuriame aptikau kai ką valgomo - mamos keptų pyragėlių. Nežinau, ką mama laiko pusryčiais, bet tai man ir yra pusryčiai - kas nors saldaus. Suvalgiusi du pyragėlius susirišau savo plaukus į arklio uodegą, pažvelgiau į laikrodį - jis rodė lygiai septintą. Kaip tik laiku! Kuprinę ant pečių ir užrakinusi duris (nepamiršau!!) nulipau žemyn ir išėjau pro duris. Šiandien lauke švietė saulė, buvo visai šilta, girdėjosi pirmieji šios dienos paukščių čiulbesiai. Apsidairiau ir užtikau vieną stotelę. Ten stovėjo panelė su vaikinu kurių man dar tiesą sakant neteko matyti. Jie dairėsi vienas į kitą, kol pagaliau priėję vienas prie kito pradėjo burkuoti. Pasižiūrėjau į tvarkaraštį - jame perskaičiau autobuso laiką ir apsidžiaugiau, kad nepavėlavau.

- Atsiprašau? - pažvelgiau į porelę.

- Ko? - kiek grubiai atkirto vaikinukas.

- Kur važiuoja šis autobusas?

- Į mokyklą kurioje mokaisi ir tu,- šyptelėjo panelė.

Vaikinas man kažkur matytas..Esu garantuota, kad jis iš mano mokyklos. 

Pagaliau tolumoje pamačiau  šviesas, kurios artėjo. Tai buvo autobusas. Įlipau į jį ir padaviau vairuotojui pinigus. Keista, bet jų užteko. Apsižvalgiau - sėdėjo daug paauglių, todėl nusprendžiau atsisėsti į priekį. Bevažiuojant paskambinau mamai, pakalbėjome..

- Paskutinė stotelė,- išgirdau vairuotojo balsą.

Apsižvalgiau - čia nieko nebuvo. Kaip aš taip sugebėjau viską PRAŽIOPSOTI?!

Nieko neištarusi išlipau iš autobuso ir ką padarysi - pėdinau peškom. Kadangi mano telefonas labai išmanus, turi net navigaciją, susivedžiau adresą ir po valandos su skaudančia koja pasiekiau mokyklą. 

Pirmoji pamoka - fizika. Pasibeldžiau ir įėjau.

- Atsiprašau..

- Kur buvai? - kiek nemaloniu balsu sukriokė mokytojas.

- Išlipau ne toje stotelėje..

- Važiavai autobusu?- pasigirdo balsas iš galo,- jau tėvai negali atvežti? - pradėjo kaip pašėlęs juoktis.

Pažvelgiau į tą žmogų ir prisiminiau sapną.. Lukas. Taip, tai buvo jis. Gale sėdėjo su Karolina ir jie kikeno. Garsiai kikeno. 

Vieta prie Martos buvo tuščia - atsisėdau prie jos. Ji linktelėjo ir šyptelėjo, o aš vis dar kiek sunerimusi sėdėjau bijodama.. Kažko. Pagaliau, skambutis. Visgi pamoka praėjo greitai vien dėl to, kad pavėlavau į pusę jos.

- Tai sakai važiavai autobusu,- sukikeno Marta.

- Ei..

- Viskas gerai,- eidama šalia manęs ištarė,- o maniau, kad jau šiandien neateisi.

- Atėjau. Visgi.. Nors norėjau neeiti niekur kai išlipau ne ten,- atsidusau.

Ji nusijuokė ir įėjusi į klasę pasidėjo kuprinę. Pamokose sėdžiu su ja - visur, todėl žinoma savąją, kuprinę pasidėjau šalia jos. Ir nuėjau prie palangės. Ji pažvelgė į mane ir priėjo.

- Kaip tavo koja?- pasiteiravo.

- Ai,- pakylėtai ištariau,- išgyvensiu.

- Džiaugiuosi. - linktelėjo.

- Žiūrėk, dėl vakar.. Kai ką sugalvojau.

- Ką?

- Na, atkeršyt Ievai Ir Karolinai.

- Vienintelis dalykas kuriuo tu atkeršysi - prisijungimas prie mūsų grupelės,- vėl priminė.

- Bet, aš.. Aš nenoriu,- pasitaisiau savo šukuoseną.

- Tada tau niekas neišdegs.- šyptelėjo,- tu bijai?

- Ne.. Tik.

- Tik tu bijai.- nustebo,- nemaniau, kad tu tokia atsiprašant myžnė, Gerda..- ištarusi tai nuėjo atokiau nuo manęs prie Karolinos ir Ievos. Aš likau kaip ir visada - viena.

Vienišumas ilgai nesitęsė - suskambo skambutis ir visi subėgo į klasę. Aš sėdėjau ir dairiausi aplinkui kartais užmesdama akį į Martą, kartais į Luką kuris mane pamatęs juokdavosi, o kartais į tą vaikinuką, kuris susigūžęs sėdėjo klasės gale ir kurį aš kažkur mačiau.. Mokytoja iškrėtė pokštą - aptaškė vieną klasės mergaitę, ir visi puolė juoktis, tik ne aš. Pažvelgiau į tą susigūžusį vaikigalį - jis juokėsi ir tą šypseną atsiminiau!! Ji iš mano sapno.

- Kas jis?- silpnai trenkiau savuoju pečiu į petį Martai.

- Dovydas.

Pažvelgiau į jį. Jis pažvelgė į mane nepasitenkinusiu žvilgsniu. Nusisukau. Ir taip pamoka praėjo - suskambo trečias, ketvirtas ir penktas skambučiai.. Pagaliau ketvirtoji pamoka.  Matematika, pas bjauriąją mokytoją.

- Padarei namų darbus? - stengiausi užmegzti pokalbį su Marta.

- Ne, o kam?- nusijuokė.

Keista ji.. Turbūt ji vis dar mano, kad aš bailė, nes bijau tapti tuo kuo yra ji.. Bet gal būtų visai nieko? Atkeršyčiau ir Ievai, ir Karolinai.. Bet ne, velniop tokias mintis!

Suskambo šeštasis skambutis šiandien mokykloje, bet penktasis man. Patikrinau telefoną - nieko naujo. Pažvelgiau į Luką - jis kaip ir visada buvo apsuptas dėmesio ir draugų, o aš..

- Labas,- išgirdau švelnų vaikino balsą.

Pažvelgiau. Tai buvo nematytas vaikinukas.

- Labas,- šyptelėjau.

- Aš Kristis.. Kristis Danilevičius,- šyptelėjo.

- A..Aš Gerda.

- Žinau,- šyptelėjo.

Žinoma, kur gi nežinosi. Bet man viduje pasidarė gera, kad pagaliau bent vienas vaikinas lyg ir panoro su manimi susipažinti.

- Tai tu naujokė? - iš niekur nieko paklausė bent jau manau, kad tikrai labai kvailo klausimo.

- Taip.. Kaip matai.

Širdis daužėsi. Jis man pradėjo patikti. Žinoma, kaip bendraklasis.

Šnekučiavomės.. Nuoširdžiai. Buvo ilgoji pertrauka, todėl pasikalbėti apie daug ką laiko mums užteko, juolab kai Marta trankėsi su mokyklos elitu po mokyklą. Pagaliau pasijaučiau laiminga..

 Koridoriaus gale išvydau ne ką kitą, o Martą, Ievą, Karoliną, Luką, Dovydą jei nemaišau jo vardo ir dar kelis nepažįstamus veidus. Širdis man vis labiau daužėsi.. Nežinau kodėl. 

- Tai sakai padedi susirasti blondinei draugų? - priėjęs prie Krisčio specialiai pasistengė mane įžeisti Lukas.

- Tai kaip kitaip,- sukikeno. 

Nekaltu žvilgsniu pažvelgiau į juos - akivaizdžiai susimokę.

- Lukai, gali nesimaišyt?- truputį drebančiu balsu, bet pagaliau išdrįsau kažką pasakyti Lukui.- tu čia nereikalingas..

- Oi, kokia naivuolė,- susiėmė už galvos ir ėmė juokėsi vis labiau,- Karolina buvo teisi sakydama, kad tu kvailė.

Tai pasakęs Lukas nuėjo šalin nuo manęs, o paskui save lyg šuniuką tempėsi Kristį. Štai tau ir gabalėlis laimės.. Netikros..

Pagaliau po penktos pamokos į kuprinę susikroviau biologijos knygą, sąsiuvinį ir kitką ir ėjau link rūbinės.

- Tai ką sakei ten Lukui?- šyptelėjo skersai kelio stojęs vaikinukas,- nereikalingas?

- Tuo metu jis įsikišo netinkamu metu,- jaučiau, kaip viduje viskas dreba.

- Jis visada ir visur laiku, aišku?- piktai pasižiūrėjo tamsiaplaukis.

- Aišku..- drebėjau.

- Kitaip tu pasigailėsi, bet man ir taip būtų gaila žaloti tavo..- nusijuokė,- gražų veidelį.

Jis mane pastūmė, o visi į mane pažvelgė ir pradėjo apkalbinėt, o aš išraudau. Nepaisant to nuėjau į rūbinę, labai greitai apsirengiau ir išėjau iš mokyklos nors ir kaip skaudėjo koją.

Vienas dalykas mane pradžiugino - manęs prie mokyklos jau laukė mama. Vos įsėdau į mašiną pajaučiau, kad trečiadienis mokykloje pagaliau baigtas. Mama ėmė klausinėti vieno, aš jos klausiau kito ir pagaliau susikalbėjom. Kelias kaip niekada atrodė trumpas - greitai grįžome namo. Aš nuėjau į savo kambarį, įsikabinau į pagalvę ir pradėjau verkti. Seniai taip beverkiau.. Na aišku, ko norėt, aplinkybės daro savo.

- Neverk,- pajaučiau mažytes rankytes ant savo nugaros. Tai buvo Milda.

- Reikia, mažute, bent truputį,- kūkčiodama atsakiau.

Greičiausiai ji suprato.. Nes žodį reikia ji supranta. Ir išėjo. Po poros valandų, kai ašaros susimaišė su miegu, aš pagaliau pasiekiau namų darbus. Juos  padariau, nuėjau išgerti sulčių ir likusias kelias valandas pratūnojau kambarį. Tai dar viena mano mėgstama veikla.

Ir vėl į galvą atėjo visa tai, kas buvo šiandien - pradedant sapnu, baigiant grasinimais. Sakiau sau, kad sapnas kažką reiškia ir taip yra.. O dėl keršto. Man vis iš galvos ir vėl neišeina Martos pasiūlymas. Norint ją susigrąžinti (nes dabar ji atrodo pikta) reikės pasirinkti.. Ir ta mano naujo gyvenimo klaida - man vienas iš vaikinų patinka.. Bet tai tebūnie rytojui..

Nusimetusi chalatą palindau į šiltą lovą.. Ir akimirksniu užmigau..

Gerda.