6 įrašas. Dar daugiau klausimų

Penktadienis

Vienintelis dalykas kuris šiandien mane džiugino buvo tas, kad šiandien penktadienis. Pagaliau. Viena savaitė naujoje mokykloje jau bus baigta, bet po savaitgalio prasidės kita.. O po kito savaitgalio dar kita, kol galiausiai nenorėsiu įžengti į mokyklą.. Arba ne. Dar neprašvitus, kai laikrodis terodė vos penktą valandą su keletu minučių, išlipusi iš lovos ir iš plataus stalčiaus,iš po knygomis išsitraukiau karamelinės spalvos dienoraštį. Paskutinysis įrašas buvo sekmadienį. "Kodėl gi jo nepapildžius? Laiko iki mokyklos dar daug..". Pagaliau pasiėmusi spalvingą tušinuką, pradėjau rašyti lyg visos savaitės istoriją.

"2012 m., balandžio 6 diena
Turbūt pati pirma diena mokykloje buvo baisiausia. Nieko nepažįstu, nežinau nei kas kur yra, nei dar ką.. O dar pradžioje savaitės ir koją pasitempt sugebėjau. Turbūt Klaipėdoje daug geriau. Buvo. Ten nebuvo jokio elito, visi savi. Pasiilgau Klaipėdos. Mano miesto.. Vilnius tiesą sakant, man kažkoks.. Netoks. Sunku čia pritapti, galų gale su draugais tas pats. Bent jau pas mane klasėje visi tokie baikštūs atrodo, niekas neprieina, nepasako "labas". Visi lyg uždari. Arba tik man taip atrodo.

Tiesa, norėčiau į tave, brangus dienorašti, parašyti tai, ką norėčiau atsiminti amžinai.. Įsimylėjau Luką. Jis mano klasiokas, kuris yra kiek pasikėlęs, žinoma, man dažnai Klaipėdoje pavykdavo užsikabinti ant meilės iš pirmo žvilgsnio kabliuko. Įsimylėjau jį. Ir vakar nutiko vienas iš gražiausių ir baisiausių dalykų mano gyvenime. Kartu. Tiesiog papuoliau į "draugės" Martos spąstus ir galiausiai Lukas mane pabučiavo. Man patiko, bet nepatiks tai, kas greičiausiai vyks mokykloje. 

Ir turbūt..."

- Nemiegi?- į kambarį kaip vijurkas įsisukusi savo švelniu ir vaikišku balseliu ištarė mažoji sesutė Milda.

- Nebe.. -apsidariau,- kaip matai.

- Palydėsi šiandien mane į darželį?- išdidžiai paklausė.

- O tai..-nutilau,- mama?
- Ji juk į darbą važiuos.. Pirmą dieną,- pasiėmė nuo sofos žaisliuką.

- O tėtis?

- Neklausiau..

- Ah.- atsidusau,- tai turbūt, kad teks... Nebent tėtis mane išgelbės,- tyliai ištariau.

Mildutė šyptelėjo ir nubėgo į savo kambarį, o aš apsirengiau. Kaip ir kiekvieną rytą.. Savo tamsiomis šukomis kelis kart perbraukiau per plaukus ir susirišau juos. Vėl. Pats metas pusryčiams!

- Labas, tėtis tave nuveš su sese. Sėkmės mokykloj,- greitai ištarusi šiuos žodžius mama puolė siautis batų.

- Labas.. Gerai,- pažvelgiau į ją, - o tau, sėkmės darbe.

Mama atsakė šypsniu ir išėjo pro duris. Pažvelgusi pro arką išvydau tėtį kuris jau buvo susiruošęs, sėdėjo ant lovos ir spoksojo į televizorių. Kaip ir visada. 

- Nuveši?- maloniai paklausiau.

- O tai kaip kitaip,- šyptelėjo.

Atsakiau tuo pačiu.

- Ai, palauk,- sustabdė jis mane.

- Ką?

- Kada norėtum į Klaipėdą? Savaitgaliui.. Gal šiam?

Mano veide pagaliau atsirado didžiulė šypsena. KLAIPĖDA!!

- Šį savaitgalį?- su džiaugsmu netikėdama pakartojau.

- Taip,- šyptelėjo.- Tiktų, ar nori kitą?

- Paklausiu Miglės ar galėsiu pas ją pabūti iki sekmadienio vakaro..

- Gerai. - nusišypsojo.

Tuo mūsų kalba ir baigėsi. Aišku, bent viena gera naujiena tada, kai vos ne viskas slysta iš po kojom.  Po kelių minučių ir vėl pavyko tvirtai atsistoti ant žemės - tėčio tamsi "Opel" mašina sustojo prie mokyklos takelio. Į savo šaltas (kaip niekada) rankas pasiėmiau kuprinę ir vikriai išlipau iš mašinos. Na, o dar vikriau priėjau prie mokyklos durų ir sutelkusi visas jėgas jas atidariau. Keista, bet šiandien į pamoką nepavėlavau. Pasisekė!

Prisikalbėjau.
Sulig šiais žodžiais, kad man pasisekė suskambo tas bjaurus skambutis. Vos ne bėgomis atsiradau rūbinėje, kaip ir kiekvieną rytą nusirengiau ir nuėjau į.. Geografijos kabinetą.
- Kodėl vėluoji?- piktai išrėžė mokytoja.
- Pramiegojau.. Truputį,- paraudau. Mano akys iš karto puolė ieškoti Luko. Atsitiko vienas keistas dalykas - jis sėdėjo gale vienas, Karolinos nesimatė ir jis nebesijuokė. Žiūrėjo į mane rimtai, atrodo, lyg žiūri kaip į visai kitokią asmenybę.
Nepaisant to, kad mane užplūdo mintys, mokytoja liepė man sėstis. Bet aišku, pažadėjo, kad parašys pastabą į dienyną. Ai tiek to, tegu rašo, kas man. Prisėdau prie Martos - po vakar dar kiek ant jos pykau, bet.. Turbūt nemoku ilgai pykti. Ji visą pamoką buvo nusiminusi ir nuleidusi galvą, o paklausti kas yra neišdrįsau. Turbūt ji mano, kad aš ant jos dar pykstu. Aišku, kaip visada klysta.
- Kas yra?- trinktelėjau nestipriai jai į petį.
- Ne nieko,- nepakėlė akių,- turbūt pyksti ant manęs.. Na, supranti, aš tiesiog..
- Viskas gerai,- šyptelėjau,- pamiršk.
- Negaliu. Neišeina iš galvos,- sunerimusi pasakė.
Pažvelgiau į mokytoją - ji į mane pasižiūrėjo dar piktesniu žvilgsniu negu ryte.
- Panele, Gerda,- šiurkščiai pasakė,- gal gali pagaliau su Marta NUTILTI?
- Taip, atsiprašau.
Nepajaučiau, kaip mano galva pasisuko link Luko. Jis pažvelgė į mane ir šyptelėjo. Nežinau ar tas šypsenėlė buvo iš geros ar iš blogos pusės. Tiesiog žinau, kad jis buvo skirtas man, kadangi daugiau niekas išskyrus manęs nepažvelgė į jį. Nusisukau ir paklusniai nenorėdama daugiau susilaukti mokytojos pastabų, ramiai sėdėjau likusią pamokos dalį. Pagaliau skambutis. Susidėjusi knygą ir penalą į kuprinę, į kitos pamokos kabinetą judėjau su Marta. Kaip ir visada stengiausi užmegzti kalbą einant.
- Kas yra?- pasiteiravau.
- Bijau, kad tu pyksti.. Dėl vakar,- pažvelgė į mane. Jos akys buvo paraudusios.
- Nepykstu, viskas pamiršta, viskas gerai,- šyptelėjau,- be to, man patiko.
- Am. Patiko kas?
- Bučinys.
- Tada man ramiau,- nusišypsojo.
Pasidėjusios daiktus nuėjome pasivaikščioti po mokyklą. Nenorėjau stovėti prie klasės, kur dauguma yra drovūs žmonės, o tarp jų tikrai nedrovus - Lukas. Bevaikštant mes su Marta šnekučiavomės apie vakar dieną.. Ir tiesą sakant man į galvą šovė vienas klausimas.
- Vakar man parašei, kad nori padėt.. Ką tu turėjai galvoje?- nustebau.
- Na, supranti...- atsiduso,- akivaizdu, kad jis tau patinka.
- Nemanau..
- Dabar jau tikrai akivaizdu, tai pamaniau..-apsidairė,- tiesiog maniau, kad ir Lukas tau kažką jaučia.
- Į tokią bjaurią paną nežiūrėčiau,- iš nugaros pasigirdo tas pats, kartais švelnus ir mielas, o kartais piktas ir bjaurus Luko balsas.
-Tu mus girdėjai?- pažvelgiau ir į vieną ir į kitą.
- Nepyk..- vėl puolė atsiprašinėt.
- Kas čia vyksta po galais?!- piktai ištariau.
- Nagi, pasakyk, Marta. Pasakyk,- bandė ją pastūmėti link nežinia kokios tiesos.
- Neturiu ką,- pyktelėjo ši.
- Ką jūs slepiat?
Marta pažvelgė į Luką ir nuėję truputį atokiau pasikalbėjo. Vos kelias minutes, kurios man atrodė tokios ilgos..
- Rytoj,- sugniuždytu balsu atsakė į mano "klausimą" Marta.
- Kas rytoj? Aš noriu dabar ir čia!
- Nebūk tokia užsispyrus,- paprieštaravo Lukas.
- Su tavimi iš vis nekalbu.
- O aš kalbu,- šyptelėjo,- taigi turėtum džiaugtis..
- Neturiu dėl ko,- piktai paprieštaravau.
- Turi.. Su tavimi kalbasi tavo mylimasis, argi čia ne laimė?- pasirodo, kad tik ką tik prisiminė vakar dieną.
- Užsičiaupk!- trenkiau jam antausį. Tiesa, niekada man neteko to daryti, bet visada būna pirmas kartas.
- Gal pakartoti prieš visą mokyklą tai, kas nutiko vakar vakare?- šyptelėjo.
- Nedrįsk.
- Gerai, net nenorėčiau to kartoti,- šyptelėjo,- It's disgusting.
- Niekas neparašė vakar daryti to, ką vadini disgusting,- atsakiau jam panašiai kaip ir jis man pareiškė.

Mūsų akys susidūrė. Jo akys buvo tobulos. Žvelgė su galbūt trupučiu neapykantos, bet ir su trupučiu gėrio. Jo veidas tobulas - atrodė tokios švelnios odos kuri taip pat atrodė visiškai lygi.. Nuo jo dvelkė turbūt patys nuostabiausi kvepalai kuriuos esu kada nors užuodusi.. Jis visas tobulas.. Bent jau aš jį tokį matau.

- Reikėjo patikrinti Martos metodą.- pradėjo pusiau teisintis ir vėl čia kišti Martą.
- Martos metodą?
- Atsiprašau, aš negaliu,- pravirkusi ištarė ir apsisukusi nuėjo į koridoriaus galą, kuriame buvo mergaičių tualetas.
- Kas jai?- savo skaidriomis akimis pažvelgiau į Luką.
- Sakė rytoj.. Tai rytoj,- bravo, jam pavyko mane sudominti.
- Lukai, būk geras.. Pasakyk, su kuo tai susiję.
- Su visais mumis. Trimis, keturiais ar net penkiais.
- Ką? Kas dar du?
- Karolina, Ieva.. Negi jas pamiršai?
- Ne.. O kuo jos čia dėtos?
- Ar tu nesupranti lietuviškai, ar ką? Pasakė rytoj, vadinasi rytoj. Išsiaiškinsim truputį, šiandien tiesiog nėra noro,- šelmiškai nusišypsojo.
- Gerai jau,- kaip tik šiuos žodžius ištariau vos nuskambėjus skambučiui.
Greitai nužingsniavau iki klasės, bet ten neberadau nei Martos, nei jos daiktų nei galų gale jos kuprinės. Šį kart teko sėdėt man vienai. Antroji pamoka praėjo labai greitai, trečia dar greičiau, ir ligi šiol nemačiau Martos(po galais, kur tu dingai??!). Šiandien. Pagaliau įpusėjus ketvirtai pamokai pro duris kiek nervinga įžengė Marta. Tiesą sakant nesitikėjau, kad šiandien dar kartą turėsiu progą ją pamatyti. Ji atrodė labai daug verkusi (kodėl??), susinervinusi. Vos jai praėjus pro mane - pajaučiau cigarečių kvapą, kurio visą savo gyvenimą nemėgstu. Man nuo jo norisi kosėt. Ir ne išimtis. Nusikosėjau.
- Kur tu buvai?- puoliau klausinėti.
- Galėtum eiti šiandien pėsčiomis namo?
- Gaal,- pažvelgiau į savo koją, - manau, galėčiau.
- Gerai, tada ir pasikalbėsim,- pasiėmusi nosinę nusivalę dar truputį likusio nutekėjusio tušo.
- Aha..
Tyla. Ji nekalba, aš nekalbu ir nesuprantu, kas po galais čia vyksta?! Kokios problemos, ar kas.. Lukas sakė, kad rytoj aiškinsimės, nors jam tiesą sakant nieko nepadariau, Marta negali susitvardyt, verkia, Ieva su Karolina irgi čia įsikišusios. Ir pagrindas šioje problemoje kurios net nežinau esu aš. Kodėl? Nesuprantu, ar tas bučinys ką nors pakeitė? Juk neturėtų, be to jis buvo pusiau.. Priverstinis.

SKAMBUTIS!

Visi kaip pasiutę puolė bėgti iš klasės,  o aš kaip ir visada neskubėdama ir ramiai išėjau iš jos į paskutinę - penktą pamoką. Pasidėjusi daiktus suspaudžiojau telefone SMS žinutę mamai, kad namo pareisiu pėsčiomis,  nemanau, kad turėčiau pasiklysti. Žinoma ji sutiko, nes greičiausiai būtų negalėjusi atvažiuoti manęs pasiimti. Be to, dar vienas geras dalykas yra tas, kad lauke pakankamai geras oras. Paskutinė pamoka - kūno kultūra, kurią mūsų klasei veda mūsų auklėtoja.

- Ateikit visi truputį!- pasigirdo skardus auklėtojos balsas.

- Kąą?- visi choru paklausė.

- Kas vyks į ekskursiją? Pakelkit rankas, turiu susirašyti.

Tiesa, su mama ir tėčiu dar apie tai nesikalbėjau, bet manau, kad vykti į Londoną man leis. Tikriausiai. Visgi ten dar keista, bet man neteko pabuvoti, būtų visai įdomu. Tad pakėliau ranką aš, Marta, dvi ar trys panelės kurių tarp kitko nepažįstu ir nepatikėjau savo akimis. Karolina, Ieva, Lukas ir.. Dovydas bei Kristis? Bus linksma. Ir net labai.

- Šaunu. Manau, kad dešimt vaikų surinksime, nes sakė, kad dar ir Sandra bei Aurelija vyks, tik šiandien jų nėra,- šyptelėjo,- galit eit vesti mankštą, bendrai, o tu, Gerda, pasilik truputį.

Pasilikau. Jau įsivaizdavau ko ji manęs paklaus - ar jie pasidarė draugiškesni ir panašiai.. O taip. Labai.

- Tai kaip tau dabar sekasi po klasės valandėlės?

- Neblogai.

- Dar kas nors kabinėjasi? Lenda? Ką nors daro, kas tau nepatiktų ar panašiai?

Žinoma, kad daro, bet juk pasakyt negaliu, kad mane per prievartą mane pabučiavo, kad rytoj kaip supratau turėtume susitikti ir aiškintis. Negi tai sakysiu? Aišku, kad ne.

- Ne, viskas daug geriau nei buvo,- pamelavau.

- Džiaugiuosi. Jei kas nors ir vėl bus blogai, nebijok ir pranešk, matai, kaip viskas greitai susitvarko,- šyptelėjo,- o dabar eik prisijunk mankštintis prie mergaičių.

"Taip tikrai, viskas labai gerai ir greitai susitvarko.."

Pagaliau pamoka ėjo į pabaigą ir mes nubėgome į persirengimo kambarėlį. Ten dvi nepažįstamos (man) merginos pradėjo ginčytis ir vos ne viena kitą daužyt. NEGI ČIA TOKIA ŽIAURI KLASĖ? Viena buvo tamsiaplaukė, iš veido bruožų miela mergina, akys šviesios. Kita blondinė, man asmeniškai nelabai graži, nors aišku už mane tai tikrai daug daug gražesnė pana. Tiesa, jos veidas buvo turbūt pagražintas tona pudros.. Žodžiu, vienos panos buvo vienos pusėj, kitos kitoj.. ir jos vos nesusimušė, bet auklėtoja kuri įsibrovė į kambarėlį dėl triukšmo viską užbaigė. Bjauru tiesiog. Nuo kada mušasi mergos? Apgailėtina.

Nuėjusi į rūbinę kartu su Marta pasikabinome maišelius, užsimetėme striukes ir žingsniavome. Tiesa, Marta pasirodo kiek supratau iš jos pasakojimo gyvena visai netoli manęs, tad pasiklysti - nepasiklysiu. Pagaliau turėjau progą pradėti pokalbį man šiuo atveju aktualia tema.. Na, aišku prieš tai kaip ir dažnai paklausiau ne į temą.

- Jos dažnai taip?

- Kas tos jos?- susidomėjusi paklausė.

- Nu ten tos dvi, kur vos nesusimušė..

- Ai.. Dažnai. 

- Aišku.

Nutilau ir vos po kelių sekundžių tylos ir vėl prakalbau.

- Taai, kodėl verkei?

- Ai.

- Sakyk gi,- raginau ją.

- Tiesiog manau, kad per daug visko susikaupė ir, kad pridarysiu tau problemų.

- Ta prasme, problemų?

- Na..

- Sakyk gi.

- Supranti, tokia jau aš. Nesu nustygstanti vietoj, todėl ir problemų laisvai prisidarau, galų gale man sunku dabar, jei tave įvelsiu ten, kur įsivėlus aš..

- O kur tu įsivėlus?

- Koks skirtumas, nenoriu tavęs nei gąsdint, nei ką.

- Pasakyk. Noriu žinot.

- Ne dabar. Kitą kartą. Rytoj gal.. Žinoma, jeigu būsiu tam nusiteikusi.

- Kodėl tu amžinai nepasakoji to, kas yra įdomiausia?

- Mažiau žinosi, geriau bus.

- Ką man daryt, kad tada žinočiau viską? Aš nesusigaudau. Iš vis nebe suprantu nič nieko!

- Nieko.- šaltai atkirto,- kai reikės, sužinosi viską.

Kiek pyktelėjau ant jos dėl šių žodžių. Ji man leido suprasti, kad aš turiu daug mažiau žinoti VISKO. Aišku, su ja bendrauju vos penkias dienas, todėl tiek man ja, tiek jai manimi manau, kad dar pakankamai sunku pasitikėti, ypač man po vakar..

- Tai galėsi rytoj ateit susitikt?

- Supranti, aš rytoj savaitgaliui turiu važiuoti į Klaipėdą.. 

- Tai nori pasakyti nebūsi?- pusiau pasipiktinusi paklausė.

- Turbūt.. Viskas nuspręsta, rytoj vykstu.

- Gerai, tada pirmadienį dešimtą vakaro išlįsi į lauką?

- Nežinau ar išleis..

- Tu dar klausi ar tave išleidinėja? - nustebo.

- Na taip, turiu..

- Keista... Tu. Mamyčiukas..

- O dieve..

Truputį apsipykom, bet eidamos vėliau aišku, kad kaip ir visada susitaikėm. Atsisveikindamos apsikabinom, pasikalbėjom apie rytojų ir aišku aš jai pasakiau, kad rytoj tikrai negalėsiu susitikt. Vos grįžus namo paskambinau Miglei ir paklausiau ar ji galėtų mane priimti dviems dienoms pabūti Klaipėdoje. Žinoma, ji nudžiugo, kad pagaliau rytoj atvažiuosiu ir neatsisakė priimti. Ilgai su ja nekalbėjau, tiesiog puoliau dėtis daiktus, o kuriuos susidėjus ėjau pavalgyt ir maudytis. Apmąsčiau viską kas šiandien buvo - nors tiesą sakant nieko nebuvo. Tiesiog dar daugiau nežinomybės, klausimų kurie kyla sužinojus kažką. Ir dar vienas ir pirmas penktadienis Vilniuje kuris yra pats neįdomiausias - su didele intriga, kas bus toliau. Įėjusi atgal į savo kambarį jame sutikau mamą, tėtį ir sesę.

- Kas yra? Ko čia visi taip susėdę?- nusijuokiau.

- Rytoj vyksim į Klaipėdą?

- Žinoma, aš pasiruošusi,- šyptelėjau.

- Žinok.. Tau teks pasiimti Mildutę.

- KĄ????

- Mes neturėsime kur jos vestis..

- Bet juk jūs būsit namie.

- Šiaip ne.

- Tai nori pasakyti, aš su savo draugais turėsiu tampytis paskui save ir ją?- kiek supykau.

- Taip. Juk ji tavo sesuo,- mama pasakė.

- Ai.. Paliksiu ją pas jos drauges.

- Gerai, galėsi,- šyptelėjo mama.

Man pasidarė ramiau, kad atsikračiau šios mažosios sesutės, kadangi kartais ji tikrai labai užknisa, juo labiau kai kur nors susitinku su draugais ar panašiai.. Būtent tai ir mane labiausiai nervina, bet mano laimei šį kartą nuo šios kančios man visai gerai pavyko išsisukti - dabar tiesiog galėsiu ryte nueiti su draugais prie jūros, palydėti saulę, bent dvi dienas, atsipalaiduoti, pabūti su mylimais žmonėmis, galų gale pabūti drauge, pasipasakoti, atrasti bendrus sprendimus ir problemas.

Bet ačiū dievui, savaitgalis nusimato geras. Su Migle ir kitais draugais. Turbūt dėl jų dar ir yra noras grįžti. Ten kur buvo gera..

Džiaugiuosi, kad turiu tokius nuostabius draugus Klaipėdoje. Nes tik jie įžiebia norą ir vėl ten grįžti, nes žinau, kad ten yra tikrai tie žmonės kurie visada mane priima tokią kokia esu ir tokie kurie yra turbūt vieni iš pačių mieliausių.. Apsikamšiusi save kaldra, kaip ir kiekvieną vakarą patikrinau telefoną. Nuo nepažįstamo numerio gavau žinutę "Įsižiūrėjai ne tą.. Geriau prie jo nesiartink.."

PRASIDEDA.

* Administratorės mažas laiškelis : įrašas nėra super ypatingas, bet pagal savo istorijos planą jo ir neplanavau tokiu padaryti. Šis - laisvas, paprastas, su intriga daugelyje vietų įrašas.. 7-asis jau bus veiksmingesnis. Tai tiek, labai nepeikit atraskit ką nors gero :)
P.S. į varymų komentarus neatsakysiu, nebent į kokius normalius klausimus ir nuomones apie įrašą.
Visgi dažniausiai paprastume kaip vienas anonimas sakė slypi įdomumas"