7 įrašas. Migle, mes nesveikos

Šeštadienis

Pabudau. Kaip ir kiekvieną rytą, tik šį kart buvo kitaip. Mane pažadino sirenos, kurios girdėjosi iš lauko. Pasirodo, kad įvyko nelaimingas atsitikimas - užsidegė trijų kambarių butas, kuris buvo priešais manąjį. Tiesą sakant dar nežinojau nuo ko ir tai mane galiausiai mažiausiai domino - svarbiausia šiandien man yra tai, kad vykstu į KLAIPĖDĄ!! Į vietą, kur yra nuostabūs žmonės, kur yra mano mylimi draugai, kur yra praleista mano vaikystė, kur gyvena mano geriausia draugė, kur.. Kur įvyko patys gražiausi momentai mano gyvenime.  Turbūt, kad po šio savaitgalio mano dienoraštis bus papildytas kokiais dvidešimt penkiais puslapiais.. Kodėl tiek daug? Todėl, kad po kiekvieno susitikimo su Migle nutinka kažkas gero.. Ir nuostabaus, ką norėsiu prisiminti po kokių.. Kad ir dešimties metų. 

Nepaisant visų mano apmąstymų buvau priversta išlipti iš lovos, įsispirti į mano šiltas ir minkštas šlepetes ir eiti ruoštis. Dabar laikrodis rodė - lygiai penktą valandą, o tėtis žadėjo, kad išvyksime apie septintą, kad galėčiau ir ankščiau ten nuvykti ir ilgiau pabūti.. Žinoma,tėtis dar turės pristatyti Mildutę jos draugėms.. Pabūti savaitgaliui. Kaip supratau - jau susitarė, nors tiesą sakant ir tai manęs nedomino. Tiesiog man buvo džiugu, kad tos mažos niurgzlės nereikės tampytis iš paskos. Tikiuosi.

Tiesa, apie savo koją jau buvau pamiršusi, nes skausmo beveik nejaučiau, nebent kartais, kai ją pastatydavau netaisyklingai ar kaip nors ne taip. Bet šį kartą turbūt iš to džiaugsmo, kad po kokių keturių valandų galėsiu apkabinti savo draugę Miglę viskas atslūgo. Ir skausmai ir panašiai.. Štai kokius stebuklus daro draugystė! Todėl su knibždančia mintimi, ką šiandien veiksime Klaipėdoje (tikiuosi Miglė ką nors sugalvojo) nuėjau į dušą, išsimaudžiau, nuploviau "Gerdą iš Vilniaus" taip pat, kaip ir čia įžengus nuploviau "klaipėdietišką" save. Savo šviesius plaukus išsilyginau, dauguma sakydavo, kad man taip tinka. Į savo apvalias ausis įsivėriau paprastus, juodus ir apvalius auskarus.. Kurie man visada patikdavo ir kuriuos gavau nuo Miglės. Kai buvau kiek mažesnė. Į savo šaltas rankas pasiėmiau tušą - tiesą sakant minėjau, kad jo nemėgstu, bet šį kartą viskas kitaip.. Šį kartą aš norėjau atrodyti kitaip negu visada.. Nustebinti Miglę. Kuo nors. Ir manau, kad man pavyks. 

Maždaug susitvarkiusi savo išblyškusį veidą - tyliai prisėlinau prie spintos, nes drabužiai kuriuos norėjau apsivilkti buvo Mildutės kambaryje. Išsitraukiau aptemptus džinsus - mano mėgstamiausius. Kadangi ir šiandien lauke buvo apsiniaukę (kaip tyčia!) iš kiek aukščiau esančios lentynos išsitraukiau violetinį džemperį. Na, o apie batus teks pagalvoti kiek vėliau. Tyliai nužingsniavusi į savo kambarį, greitai įlindau į drabužius ir atsisėdau ant lovos. Spėjau susiruošti per keturiasdešimt penkias minutes - dar net šeštos valandos nėra..! "Gal ką nors parašyti į dienoraštį? " bet ne.. Neturiu laiko. Na turiu, tik tiesiog tingiu. (tarp kitko tokie mano vidiniai ginčai būna dažnai). 

Štai, pagaliau.

6 valanda ryto!!

Iš tėvų kambario atsklido žadintuvo garsas, kuris mane visą laiką erzina su savo netikėtumu ir garsumu.. Labai dideliu garsumu. Iš kambario pasigirdo lėti tėčio (greičiausiai) žingsniai, kurie artėjo link už sienos esančio kambario. Taip, link Mildutės kambario. Ir vos po kelių sekundžių pasigirdo Mildutės juokas. Ji turbūt tokia pati laiminga kaip ir aš, kad vyksta į Klaipėdą, pas savo mažąsias drauges, taip pat kaip ir aš - pas savo didelius draugus. 

Žinoma, kaip ir visada į mano kambarį labai netikėtai (labai.. tikėtai) atėjo tėtis. Užsimiegojęs žinoma, bet jau  atrodė pakankamai energingas ir pasiruošęs kelionei. 

- Labas rytas,- nusižiovavo.

- Labas,- su dideliu džiaugsmu ištariau.

- Pasiruošus kelionei?

- Taaip,- šyptelėjau,- bet juk tu dar net nesusiruošęs..

- Po pusvalandžio išvažiuosim,- susimąstęs pažvelgė,- eik susisuk kaip nori. Tu ir Milda.- nusijuokė,- ir kas ten degė? Ryte?

- Ai, priešais namas. Nematei?

- Namas?

- Nu butas, koks skirtumas,- sukikenau.

- Ai, tingėjau keltis, mama žiūrėjo, bet ilgai neužsižiūrėjo. 

Šyptelėjau. Tėtis pasakęs tai nuskubėjo ruoštis, o aš nupėdinusi į nuo saulės apšviestą virtuvę pasidariau porą sumuštinių sau ir dar porą Mildai. Tėtis spėju, kad eilinį kartą nieko nevalgys, o tik  važiuodamas sustos kokioje nors degalinėje ir nusipirks ką nors.. Pavyzdžiui šokoladuką "TWIX".

Sumuštiniai man kaip niekada buvo skanūs. Turbūt dėl to, kad juos pasidariau su kitokiu sūriu? Mildutei kiek mačiau jie taip pat patiko, bet kaip ir visada ji viską darė labai lėtai - kando lėtai, kramtė lėtai.. Reakcija pavėlavus. Va ką reiškia būti užsisvajojus. Ir pusvalandis praėjo - tėtis pasirodė virtuvėje. Apsirengęs kaip ir visada bent jau jam pačius patogiausius drabužius - tai treningus. Ir vos po kelių minučių, man išsivalius dantis, pasiėmus telefoną ir jo pakrovėją, iškaulijus iš mamos pinigų ir atsisveikinus su ja - sėdėjau mašinoje. Kartu su Mildute, kuri kaip ir visada snaudė ant mano pėties. Į savo ausis įsikišau ausines ir pasileidau muziką. Tiesą pasakius, nesvarbu ji linksma ar liūdna, ji visada mane atitraukia nuo dabarties.. Tik šį kartą to nenorėjau.. Ir nejusdama užsnūdau.. Sapnavau gražius sapnus kurie priminė realybę..

Ir lyg davė užuominą. Apie kažką.. Nežinau ką. Nors ir sapnas tiesą sakant atrodė gražus, manau, kad kaip ir visuose sapnuose, jame kažkas slypėjo. Bet iš jų mane greitai pažadino balsas.
- Jau atvykom!- tai buvo tėčio ištarti žodžiai.
Aš lyg pašokau ir pažvelgiau pro langą - Klaipėdoje nelijo, švietė saulė, pasirodo, kad dar pakankamai šilta.. Senokai čia buvau. Net prieš savaitę. Bet man tai buvo lyg šimtas metų.. Pagaliau atidariusi langą pajaučiau, kaip į mašiną greitai "įplaukė" šviežias, gaivus Klaipėdos oras. Tiesą sakant jis man atrodė daug kitoks.. Tiksliau visiškai kitoks.. Negu įprastai. Turbūt dėl to, kad man Klaipėda siejasi su tuo kas geriausia? Bemąstant, tėtis privažiavo Kristinos namus. Na, tai Mildos draugės namai. Aišku, mergaitė maža, bet kiek man teko su ja būti, ji tokia pat miela kaip ir Milda. Vos po kelių sekundžių teko išsiropšti iš mašinos ir atsisveikinti dviem dienom su mažąja sesute. Seniai mačiau ją tokią laimingą - ji negalėjo paslėpti savo nuostabios šypsenos, kuri puošė jos veidą.
- Lipsi? Nueisi pasisveikint?- paklausė tėtis uždarinėdamas duris.
- Ne,- šyptelėjau,- aš pasėdėsiu.
- Kaip sau nori,- nusijuokė.
Visiškai neturėjau nuotaikos lipti, nes viduje jaudulys, kad pagaliau ir vėl susitiksiu su Migle man nedavė ramybės. Ką šiandien veiksim? Kaip kiti reaguos kai netikėtai ir vėl atvykau čia? O gal jie jau žino? O ką man pasakys Miglė dėl pirmojo bučinio Vilniuje? Ką ji man patars? O kada aš pagaliau galėsiu ją apkabint? O kada šiandien aš eisiu miegot? Nejusdama apmąsčiau visus savo klausimus ir radau vienintelį atsakymą į juos - "Kaip reikės, taip ir bus atsakyta.. Bei aišku nueisiu miegot tada kada reikės."
- Pasiruošus vykti pas Miglę?- netikėtai įlipęs į mašiną paklausė tėtis.
- TAAAAIP!- nutęsiau "A" raidę.- be to, ko taip trumpai pabuvai?
- Vėliau atvažiuosiu, nuvešiu dabar tave pas ją, nes būtų atsibodę tau laukti..
Šyptelėjau. Pažvelgiau į laikrodį - jis rodė pusę vienuolikos. Tėtis vykti neskubėjo. Todėl po pusvalandžio manau, kad jau pagaliau realiai pažvelgsiu į Miglę!

* * *

Mašina sustojo. Aš išlipau. Pažvelgiau į jos šviesaus namo tamsias duris - jos po truputį atsidarė. Ir kas gi kitas, jei ne Miglė vos po kelių sekundžių išlindo iš namų? Ji puolė bėgti prie manęs, aš eidama (nes bijojau kad ir vėl bus kas nors kojai) priartėjau prie jos - ir mes viena kitą apkabinom taip kaip gerais, senais laikais. Stipriai stipriai!!

- O dieve, pagaliau tu čia!- su dideliu džiaugsmu balse ištarė Miglė.

Ji buvo nepasikeitusi - kaip ir visada šviesių plaukų, gražių akių, blyškaus, bet gražaus veido ir simpatiškų bruožų mergina - mano draugė. 

- Pagaliau!- atsakiau jai.

Iš jos veido manau, kad kol čia būsiu nedings šypsena, nes visada, kai susitinka geriausios draugės.. TRAUKITĖS IŠ KELIO!!

- Nagi tempkis daiktus, einam susidėsim ir varysim kur nors!- sukikeno.

- Geraai tuoj,- nusijuokiau,- TĖTI!- surikau,- atnešk daiktus..

- Gerai, kaip tik liepsi,- nusijuokė,- be to, labas, Migle,- pamojavo,- seniai matyta.

- Sveiki,- nusijuokė,- kaip ir jūs..

Mes su Migle nuėjome namo, tėtis žinoma atnešė daiktus, o per tą laiką pasilabinau su Miglės tėvais, truputį pakalbėjom ir vos po pusvalandžio išlydėjau tėtį. Vėl teko išlįsti į lauką - oras tobulas, tik ir verčia eiti siausti po miestą kartu su Migle!

- Tai sekmadienį?

- Taip,- nuliūdau,- bet vakare..

- Gerai,- nusijuokė,- aš jau važiuosiu.- pabučiavo mane į kaktą,- susiskambinsim.

- Gerai..- pažvelgiau į jį,- ei, tėti..

- Ką?

- Myliu tave,- apsikabinau jį.

Jis mane taip pat apkabino ir po akimirksnio jau įsėdęs į mašiną išvažiavo.. Jaučiuosi kaip palikta vaikų namuose, bet aišku čia daug daug geriau negu ten. Išlydėjus grįžome į vidų ir pakankamai nepastebimai užsiropštėme pas Miglę į palėpę. Na, ten jos kambarys. Ji pradėjo rodyti savo drabužius ir žinoma klausė, ką rengtis.

- Renkis kas patogu, vaikščiosim daug..

- Žinau,- šyptelėjo,- tu turi man daug ką papasakot, taip?

- Taaip.. Ir net labai.

- Haha,- sukikeno,- kaip tau šis švarkelis?- prieš mano akis iškėlė kažkokį mėlyną švarkelį, kuris negaliu patikėt - MAN PATIKO!

- Tobulas!! - pakėliau nykštį į viršų.

Ji žinoma jį ir apsivilko, o prie jo priderino dar baltą maikutę ir džinsus. Ir štai prieš mane jau stovėjo nuostabaus grožio draugė - Miglė. Ir pagaliau - dvi geriausios draugės išlėkė į miestą. 

Klaipėda kaip ir visada - tobulai graži. Ir savo vaizdais, kurie pakeri ir žmonėmis, kurie čia gyvena.. Mes kalbamės, o aplinkui praleidžiam mases žmonių, kurie tarp kitko iš mano buvusios mokyklos.

- Taai, pasakok kaip tau ten sekasi?- smalsiai pasidomėjo Miglė.

- Na, tiesą sakant absurdiškai žiauriai.. Nežinau ar dėl to, kad esu naujokė, ar šiaip dėl ko manęs ten nelabai mėgsta, bet tiesiog.. Patyčių tapau,- šyptelėjau.

- Paa.. Patyčių? - sumikčiojo.- TU?

- Na taip, aš.. Net nežinau dėl ko, bet ačiū dievui bent vieną draugę susiradau. Turbūt. Na ji pati prie manęs pradėjo lįsti gerais norais,- šyptelėjau,- manau.

- Koks jos vardas?

- Marta.

- Ahm.. Čia ta apie kurią man pasakojai? Telefonu?

- Taip, ta pati. Nors tiesą sakant jau nebežinau, ar ją iš viso galima vadinti drauge..

- Kodėl?- priėjus suoliuką atsisėdo ant jo ir žinoma aš padariau tą patį ką ir ji.

- Na supranti.. Papasakot?

- Viską nuo pradžių!- išsišiepė.

- Įsižiūrėjau vaikiną. Iš pirmo žvilgsnio.. Nepatikėsi,- nusijuokiau,- ir jis mane menkina prieš kitus..

- Trenk į snukį ir ramybė,- nusijuokė.

- Baik nuu.. Gerai jei rimtai, tai čia prieš porą dienų pasiūlė man Marta susitikt. Nu ir žodžiu, susitikom ir tada nuvarėm į kavinę ten pakalbėt dėl poros reikalų ir supranti... Taip žiūriu - Lukas ateina. Nu žinai, galvoju, gal čia tik šiaip kur nors netyčia, bet Marta atsistojo ir nuėjo, o Lukas prisėdo prie mano stalo.

- Nuu čia jau įdomu,- įdėmiai besiklausydama ištarė.

- Tai tu klausyk toliau,- sukikenau,- nu įsivaizduok, pradėjom kalbėtis.. Aišku po mano kūną lakstė milijonai skruzdėlių, o širdis trankėsi kaip pasiutus, bet čia neesmė. Ir jis sako eime į lauką - kai ką patikrinsiu. Ir išėjom ir tada..

- Tada?

- Tada..

- Ei nu, nenervink,- nusijuokė,- sakyk jei sakai.

- Tada mes pasibučiavom. Na tiksliau jis mane pabučiavo.

- JIS? Tave?!

- Taip..

-Ohoo..-nusistebėjo,- kaip čia man dabar teisingai reikėtų tai suprast?

- Na tiesą sakant to pati nesupratau.. Tiesiog žinai, tokia netikėta "dovanėlė".

- Kuri tau patiko, taip?- greitai sumurmėjo Miglė.

- Na, neneigsiu.. Visai patiko,- paraudau.

- Šaunuolė, kad pripažinai.. O kas buvo po to?

- Įsėdau į taksi ir išvažiavau.

- Tu turbūt juokauji?- pradėjo juoktis.. Garsiai.

- Nee.. Tiesą sakant nors ir kaip gaila, bet aš rimtai.

- Tu nesveika,- nusijuokė,- reikėjo paflirtuoti..

- Turbūt, kad tuo metu šis reikalas man buvo pačioje paskutiniausioje vietoje..

- Taipp.. Tau gi visada kas susiję su meile yra paskutinėj vietoj.. Žiūrėk, aš tave per savaitgalį pamokysiu kai ko. Gerai?

- Kas tas "kai kas"? 

- Na pamatysi, bet rytoj. Šiandien dar nesakysiu.

- Gerai,- nusijuokiau.

Atsistojome nuo suoliukų ir nuėjome nusipirkti ledų. Aš kaip ir visada savo mėgstamiausių - "Rafaelo" skonio ledų, o ji miško uogų. Vaikščiojom ilgai ilgai, kol pagaliau priėjome.. Gražią vietą. Ten kiek tolėliau pamačiau ne ką kitą, o Karolį. Su mergina. Bučiavosi. Kažkada ir aš buvau tos merginos vietoj, bet dabar esam tiesiog labai geri draugai.

- Ei, Karoli!- sušuko Miglė.

- Tylėk,- patempiau ją už rankos.

- Žiūrėk su kuo aš,- nusijuokė.

- O, Gerda! Labas!- pasigirdo kaip ir visada jo labai gražus balsas iš toliau.

Aišku jis vos po kelių sekundžių pribėgo prie manęs ir stipriai stipriai apkabino. 

- Dieve, Karoli, koks tu gražus!- puoliau jį girti.

- Tu irgi graži, kaip ir visada!- meilinosi.

- Na, ne..

- Taip, taip! Nesiginčyk su manimi, juk ir pati žinai, kad beprasmiška.

- Na taip.

Pastebėjau, kad už Karolio nugaros link mūsų žingsniavo.. Simona?! Juk ji mano klasiokė ir viena iš geresnių draugių!

- Amm..- nustebau,- jūs..- striginėdama bandžiau paklausti,- draugaujat?

- Taip, kaip matai.. Jau porą savaičių,- vietoj Karolio atsakė Simona.

- Džiaugiuosi už jus,- patapšnojau Karoliui į petį,- jūs atrodot nuostabiai.

Jie susižvalgė.

- Tai, mes gal lėksim?- suvalgiusi paskutinį gabalėlį vaflio pasakė Miglė.

- Geraai, mes irgi,- šyptelėjo Simona,- be to, Gerda, kiek laiko būsi Klaipėdoje?

- Rytoj išvykstu. Vakare.

- Tai gerai atbūk ir praleisk laiką,- nusišypsojo,- džiaugiuosi, kad turėjau dar vieną progą tave pamatyti.

- Aš tave taip pat,- apkabinau ją.- Na, iki!

Nesistengiau ilgai užmegzti pokalbio, kadangi tiesiog tingėjau. Norėjau dar pasikalbėti su Migle apie viską..

- Tai kur einam?

- Turiu pinigų.. Einam į kokią nors piceriją, mirštu kaip noriu valgyti! Ryte suvalgiau, na tiksliau turėjau progą suvalgyti vos du sumuštinius.

- Gerai, eikim ten,- parodė pirštu į mano visą laiką kai čia gyvenau mėgstamą piceriją.

Vos po minutės - jau vartėme meniu. Žinoma, užsisakiau trijų sūrių picą, kadangi kitokios nemėgstu ir greitai sulaukiau jos ant savo stalo - na dar aišku, sulčių ir desertas.. ledai! Su Migle man visada gera. Bevalgydamos kalbėjomės apie įdomius dalykus, į kuriuos įeina.. Vaikinai.

- Tai turi vaikiną? Jau?- pasiteiravau.

- Teip,- nusijuokė.

- Ei nu, nebūk dar viena,- šyptelėjau,- kas tas laimingasis?

- Aurimas.

- Tas kuris tau patiko?

- Būtent!

- Kaip tau pavyko?!

- Na, tai nėra labai jau sunku. Tiesiog supranti, reikia noro ir svarbiausia - abipusių jausmų.. O toliau viskas bus labai labai lengva.

- O taip.. Lengva. Tau.

- Dieve, tu neprastesnė už mane!- paguodė.- Kaip tik, daug geresnė.

- Taip, taip.. Kurgi ne,- nusičiaudėjau.

- Į sveikatą. Nesiginčyk su manimi, juk BEPRASMIŠKA.

-Tu teisi.

Sukikenome ir valgėme. Savo picą baigiau - desertą greitai sušveičiau ir liko tik lėkštė, šakutė, stiklinė, peilis, dar viena stiklinė ir viskas. Susimokėjusios - vėl ėjome pasivaikščioti ir dairėmės gražių vaikinų kurių Klaipėdoje niekada netrūko.

- Žiūrėk,- parodė pirštu,- gražus tas..

- O taip,- nusijuokiau,- balvonas.

- Ei nu,- kreivai pasižiūrėjo.

- Gerai gerai.. Nepyk, pajuokavau..

Žvalgėmės toliau, kol nepastebimai greitai laikrodis negailestingai išmušė šešioliktą valandą.. 

- Žinai,- atsidusau,- gal eikim prie jūros? Seniai ją mačiau..

- Žinoma, galim,- jos gražios akys pažvelgė į mane,- bet kas tau? Tu atrodai liūdna..

- Prisiminimai.. Žinai, na.. Kažkada čia buvo gera. Kai čia buvau. Ilgesys..

- O taip.. Man irgi buvo be proto gera, kai tu čia gyvenai.. Dabar kažkaip mano gyvenimas aprimo tiesą sakant,- pagaliau pasiekus kopas ėjome per smėlį. Nesvarbu, kad jis šaltas, mes ėjom basomis..- dabar kažkaip mano gyvenimas pasidarė daug banalesnis.. Liūdnesnis. 

Atsisėdome ant suolelio. Ir toliau kalbėjomės.. Lyg senos močiutės.

- Taip.. Vilniuje man tiesą sakant nepatinka.- atsidusau ir pažvelgiau į jūrą. Ji buvo nerami,- neturiu ką veikti.. Nuobodu. Nenoriu niekur eiti. O prisimenu, kažkada labai norėjau gyventi kitame mieste. O dabar net nebenoriu ten grįžti..

- Sakoma visur gerai kur mūsų nėra,- šyptelėjo,- sutinki?

- Taip. Visiškai. Visomis šešiomis.

- Šešiomis?- kaip į nesveiką pažvelgė ji į mane.

- Na čia buvo šiaip.. Mintis. Ką tik į galvą šovusi,- sukikenau ir nepajaučiau kaip ant mano skruosto išriedėjo viena, sūri ašara.

- Verki?

- Taip.. Turbūt.

Tarp mūsų stojo tyla. Mano akys vis žvelgė į nepaklusnias jūros bangas, į saulę, kuri akinamai švietė į mano nuo ašarų blizgančias akis ir į dangų, kuris beveik susikirto su tamsesniu dangaus skliautu. 

- Žinai ką? Nėra ko verkti, Gerda!

- Taip..- pažvelgiau į ją,- jau nebeverkiu, matai?- nusivaliau ašaras,- ir turiu pasiūlymą.. Nesveiką kaip ir mūsų draugystė.

- Koks jis?

- Išdrįstum dabar, padėt pinigus, batus ir telefoną ant smėlio ir kartu su manim eiti pašokinėti į bangas?

- Tu rimtai?- jos akys nušvito.

- Visiškai rimtai.

- Laisvai, nors atrodo, kad jūra šaltoka..- ėmė juoktis.

- Ai man nesvarbu,- pažvelgiau į Miglę,- man svarbu gerai praleisti savaitgalį ČIA.

Mes netoli jūros padėjome savo daiktus, nebijojome, kad pavogs, nes žmonių čia beveik nebuvo - be to, mes buvom netoliese. Susikabinusios už rankų įbėgome į jūrą. Man ėmė gelti kojas, bet nepaisant to, ėjau giliau.. Ir dar giliau. Ir tada sušilom, bet tam prireikė mažiausiai dešimties minučių.

- Ššššaltaa..- drebėdama ištarė.

- Man irgi, bet.. Turėsiu patį kvailiausią ir tuo pačiu mieliausią prisiminimą savo gyvenime!

- Aš taip pat.- pažvelgė į jūrą,- opaa, atkeliauja banga!

- Ką darysim?

- Atlaikysim,- nusijuokė.

Banga trenkėsi į mūsų nugaras. Man pasidarė dar šalčiau. Turbūt kvailesnio dalyko gyvenime nesu dariusi - ėjusi maudytis su DRABUŽIAIS?! Bet man nesvarbu, ką pamanys aplinkiniai. Mūsų draugystė tokia pat nesveika kaip ir mes pačios.

- Gal lipkim iš vandens? Man velniškai šalta..

Lažinuosi, kad vandens temperatūra buvo kokie +aštuoni laipsniai. Bet man tai nerūpėjo, o juo labiau Miglei. Po kelių minučių išsiropštėme iš jūros, kadangi bangos grįžtančios atgal į jūrą mus traukė atgal, bet išlipome.. Ir buvom šlapios kaip viščiukai! Eidamos atgal namo drebėjom, bet buvom laimingos, kad padarėm kažką nesveikai nuostabaus!

* * *

- O viešpatie brangus, ką jūs darėt?!- tokia buvo Miglės mamos reakcija kai jis mus išvydo.. šlapias.
- Liijooo..- bet ką pasakė Miglė.
- Migle, nemeluok, lauke net nebuvo apsiniaukę.
- Na, mus aptaškė..- įsikišau.
- Netikiu,- nustebo.
- Gerai.. Mes išsimaudėm. Jūroj.
- KĄ?!
- Bet viskas gerai, tik trumpam įlindom.- teisinausi.
- Dar to betrūko.. Mergos gi mąstykit ką darot, susirgsit, peršalsit..
- Viskas gerai, mums tereikia persirengt.
Sukikenom ir nuėjom į palėpę. Ten mes persirengėm ir įlindom į sausus drabužius, žinoma dar prieš tai išsimaudėm ir vėl kaip naujai gimusios! Trumpam atsigulėm ant lovos ir pradėjom žiūrėti televizorių. Na tik porai minučių, nes man vis dar buvo pakankamai šalta. Ir laikrodis išmušė aštuonioliktą valandą.
- Man skauda gerklę..- pradėjo skųstis Miglė.
- Man irgi truputį,- nusijuokiau ir atsikosėjau.
- Prasideda. Dabar mums bus amen, neprakalbėsim,- stengėsi pakelti man nuotaiką.
- Ai koks skirtumas.- nusiprunkščiau.
Taip praėjo aštuoniolikta, devyniolikta, dvidešimta valanda.. Prie televizoriaus?!
- Einam kur nors!!
- Siūlyk kur.
- Į klubą.
- Mus ten įleis?- nustebau.
- Dirba pažįstamas, todėl taip.
- Tada lekiam!
Greitai persirengiau į aptemptas tamsias kelnes ir gražią palaidinę, bei užsimečiau odinę striukę. Atrodžiau visai gražiai. Miglė mane truputį "padažė". Blakstienas, pudra (??? nuo kada leidžiuosi?). Ir štai - atrodėm visai neblogai. Sakyčiau.
- Kur einat?
- Į klubą..
- Gerai,- palingavo jos mama,- grįžkit tik..
- Pasistengsim,- sukikenom.
Labai greitai dingome iš namų. Apsidžiaugiau dėl vieno dalyko, kad tas klubas buvo visai netoli, todėl pareiti pavyks. Prisėlinom prie jo - prie šio pastato iš kurio jau girdėjosi tranki ir vežanti muzika mačiau daug žmonių - rūko, leidžiasi narkotikus..
- Koks čia klubas?
- Fainas, dažnai čia lankausi.
- Ahm,-apsidairiau,- tikrai fainas..
- Nekreipk dėmesio,- nutaisė nepasitenkinimo miną,- viskas visiškai kitaip negu atrodo iš lauko.- Sveikas, Darijau, įleisi?
- Žinoma, užeikit,- mirktelėjo Miglei.
UU.. Klubas tikrai neblogas. Žmonių kaip skruzdžių - pilna, taip pat aplinka graži, muzika tobula - man čia jau patinka! Migle nusitempė mane į maždaug vidurį ir pradėjo šokt. Na aišku ką man daryti - prisijungiau ir aš, kol galiausiai po valandos šokių nusikaliau. Daug vaikščiojau. Bet Miglė tai energinga - šoka!! Vis dar. Aš atsisėdau prie tuščio staliuko, atėjo ir Miglė - užsakė alkoholinių gėrimų kurių aš nevartojau.. Iki šiol.
Ji užsakė man tekilos - sakė bent pabandyt, jei ką ji pati išgers.

Ir man patiko.. Išgėriau dar vieną.. Ir dar vieną.. Tada pašokauu.. Išgėriau ir dar vieną.. Ir tada susipažinau su vaikinu. Gražiu.. Ir išgėrėm dar vieną..

UŽSIDARYMO LAIKAS!

Truputį svyruodamos, kartu su Migle patraukėm namo. Buvo ketvirta.. Nakties/ryto. Grįžom namo ir patyliukais užsiropštėm į viršų ir sulindom į vieną lovą. Miegoti. Koks skirtumas, kad su drabužiais, aš per daug tingėjau juos nusiimti.

- Žinai, man šiandien patiko,- nusičiaudėjau.

- Man irg...- užmigo Miglė.